Neurologijos seminarai 1999 m. Nr. 1(5) „Demencijos sindromas klinikinėje praktikoje“

TURINYS

Demencijos samprata / Šiurkutė A., Budrys V. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 7-9.

Šiurkutė A., Budrys V.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 7-9.

Demencija yra viena iš pagrindinių vyresniojo amžiaus žmonių psichikos patologijos formų. Ja sergančiųjų pasaulyje daugėja. 10% žmonių kenčia nuo "tyliosios demencijos epidemijos" [1]. Pagal H.J.Naurath [2], demencija serga 2,4-5,1% 65-69 metų amžiaus žmonių, 5,3-9,1% – 70-74-erių, 10-12,5% – 75-79-erių, 20-24,2% – 80-90-ties metų, ir daugiau nei 30% – vyresni negu 90 metų. Praktiškai kas penkerius metus demencija sergančiųjų skaičius padvigubėja. Tai ne tik medicininė, bet ir socialinė, netgi valstybinė problema. Tokių ligonių gydymui, globai ir priežiūrai išleidžiama labai daug pinigų.

Demencija (lot.dementia: de – be, mens, mentis – protas) – įgyta silpnaprotystė, dėl įvairių ligų prasidėjęs intelekto nykimas; kartu pažeidžiamos ir kitos psichikos funkcijos [3]. Kas yra intelektas? Lot. intellectus – supratimas, pažinimas. D. Veksleris vienoje iš savo knygų rašo, jog neįmanoma apibrėžti intelekto, jį galima įvertinti iš jo pasireiškimų [4]. Intelekto esmė ir prigimtis nėra visiškai aiški. Pagal D. Vekslerį intelektas yra individo sugebėjimas mąstyti ir adekvačiai elgtis savo aplinkoje. Tai apima visas psichikos veiklos sritis.

Demencija turi įtakos visai asmenybei, visoms psichikos funkcijoms. Jos atsiradimą dabar bandoma aiškinti neurotransmiterių, ypač cholinerginių, deficitu. Nustatyta, kad atminties mechanizmuose dalyvauja daugiau kaip 30 neuromediatorių ir neuromoduliatorių. Svarbiausias iš jų – acetilcholinas (ACh). Daug cholinerginių neuronų yra limbinės sistemos dariniuose, kurie neurobiologiniais ryšiais susiję su visomis smegenų struktūromis. Sergant įvairiomis galvos smegenų ligomis ir pažeidus limbinę sistemą, limbinį-retikulinį kompleksą, sutrinka atmintis, emocijos, potraukiai. Pagumburio pakenkimas sutrikdo prasminę atmintį. Ypatingas vaidmuo tenka didžiųjų pusrutulių žievei. Demencijų psichofarmakoterapija iš dalies patvirtina šiuos patogenezinius mechanizmus. Atmintį palankiai veikia cholinerginės medžiagos, terapinis efektas stebimas taikant acetilcholinesterazės (AChE) inhibitorius – takriną (Cognex), donepezilį (Aricept) ir kt.; antioksidantus, NMDA antagonistus, smegenų metabolizmą gerinančius preparatus. Tiek šiuolaikiniai, tiek perspektyviniai demencijų gydymo principai grindžiami cholinergine, nikotinergine, glutamatergine, ß amiloidine hipotezėmis. Esminis vaidmuo demencijų gydyme tenka ligonių elgesio korekcijai neuroleptikais, antidepresantais, anksiolitikais; šeimos edukacinei terapijai, aplinkos modifikavimui. Kognityvinėms funkcijoms gerinti taikomos ir treniruotės su kompiuteriu, sudarant specialias programas dėmesiui, atminčiai lavinti [5]. Svarbi profilaktinė vaskulinės demencijos kryptis – antihipertenzinė terapija. Yra duomenų, kad antihipertenzinė terapija mažina ir degeneracinių demencijų (Alzheimerio ligos) riziką.

Šiuo metu nėra duomenų, kad smegenyse būtų specialus substratas, kuris atsakytų už atminties, mąstymo procesus. Manoma, kad psichiką lemia sudėtinga tarpusavyje susijusių galvos smegenų centrinių struktūrų sistema su sudėtinga biocheminių, neurohumoralinių procesų visuma. Plačiau apie patogenezinius mąstymo, atminties sutrikimus rašoma S. Plioplienės (p. 15-19), V. Liesienės (p. 10-14) bei kitų autorių straipsniuose.

Demencija – dažnas klinikinis sindromas. Pateikiame pagrindines ligas ir galvos smegenų pažeidimus, dėl kurių atsiranda demencija [6]:
1. Galvos smegenų atrofija (Piko liga, Alzheimerio liga, Hantingtono chorėja, intoksikacija, strianguliacija, traumos, uždegimai).
2. Galvos smegenų kraujotakos ligos.
3. Galvos smegenų infekcinės ligos.
3.1. Nespecifinės: meningitai, encefalitai, abscesai.
3.2. Specifinės: progresuojantis paralyžius (sifilio sukelta progresuojanti nervų sistemos liga), Creutzfeldt-Jakob'o liga (viruso sukelta spongiozinė encefalopatija), ŽIV sukelta demencija.
4. Galvos smegenų traumos.
5. Galvos smegenų navikai.
6. Toksiniai galvos smegenų pažeidimai.
6.1. Egzogeniniai: alkoholis, anglies monoksidas ir kt.
6.2. Endogeniniai: uremija ir kt.
7. Metaboliniai galvos smegenų pažeidimai: Wilson'o liga (hepatocerebrinė degeneracija), perniciozinė anemija ir kt.

Demencija paprastai formuojasi iš lėto. Proceso pradžioje pamažu keičiasi asmenybė: pirmiausia nyksta subtilūs socialiniai, etiniai, estetiniai jausmai, taktas, gėda, sąžinė, pareigingumas, nebekontroliuojami afektai, ligoniai tampa priekabūs, egocentriški. Sutrinka dėmesys, blogėja atmintis, padidėja nuovargis, vėliau visai nebesugebama įsiminti naujos informacijos, silpsta apibendrinimo procesų galimybės, nebesugebama spręsti, daryti išvadų, panaudoti praeities žinių, sutrinka orientacija. Blėsta emocijos, jos netenka savo atspalvių, grubėja, ligoniai dažnai būna niūrūs, dirglūs, pikti, skursta mimika. Kartais jie būna euforiški – nerūpestingai linksmi, nekritiški savo būsenai, o silpnaprotystei progresuojant  užvaldo visiškas abuojumas. Nyksta ir interesai, valia. Vieni ligoniai tampa vangūs, apatiški, abejingi net savo likimui, kitiems reiškiasi motorinis neramumas su bruzdumu, blaškymusi. Gali atsirasti rajumas, valkatavimas, girtavimas, seksualinis palaidumas, šlamšto rinkimas. Išnyksta charakterio ypatumai, asmenybė niveliuojasi . Galiausiai prarandami higienos įgūdžiai, ligoniai tampa bejėgiai, išsenka, juos apima marazmas.

Naujausioje literatūroje [7] pateikiami tokie demencijos simptomai:
–    kognityviniai (suvokimo) sutrikimai;
–    elgesio sutrikimai (psichoziniai simptomai, afektiniai, potraukių sutrikimai, asmenybės pakitimai);
–    somatiniai sutrikimai (eisenos, laikysenos pakitimai, traukuliai, rijimo, apetito, miego sutrikimai).

Įsidėmėtina, kad demencijų atvejais ištinka intermituojančios ūmios egzogeninio tipo psichozės, dažnai su sąmonės sutrikimu. Jų kliniką savo straipsnyje gvildena A. Deksnytė (p. 48-50). Šias psichozes sudėtinga gydyti, nes dėl organinio centrinės nervų sistemos pažeidimo ligoniai sunkiai pakelia antipsichozinius vaistus. Lietuvoje jau registruotas butirofenonų grupės vaistas melperonas (Buronil), kuris veiksmingai šalina vyresniojo amžiaus žmonių psichozinę simptomatiką, yra gerai toleruojamas [7]. Šios ir kitų vaistų psichotropines charakteristikas leidinyje pateikia A. Gudelis ir D. Stasiūnas (p. 77-81).

Pažymėtina, kad yra ir praeinančių ("reversible") demencijų [1]. Jas lemia sukėlusio susirgimo pobūdis bei terapijos efektas. Teigiama demencijų dinamika būna sėkmingai gydant vitamino B12 avitaminozės sukeltą demenciją, pašalinus naviką, gydant įvairias endokrinopatijas, intoksikacijas. Vyresniojo amžiaus žmonių endogeninė depresija gali imituoti demenciją, kuria vieni autoriai vadina praeinančia ("reversible"), kiti – depresine pseudodemencija. Pseudodemencijos terminas gali sukelti painiavą,   nes psichiatrijoje vartojama Bonhoeffer'io isterinė pseudodemencija, Ganserio pseudodemencija.

Gydytojo praktikoje neretai tenka diferencijuoti demenciją nuo depresijos. Reikia nepamiršti, kad sergant depresija irgi galima demencija, kai endogeninė depresija gali paryškinti latentinį organinį galvos smegenų procesą. Depresijos ir demencijos komorbidiškumas gana dažnas. Pvz., sergant Alzheimerio liga net iki 40% atvejų diagnozuojama depresija [8]. 22% vyresniojo amžiaus žmonių depresijos būna kartu su demencija. Šį aktualų klausimą išsamiai nagrinėja A. Germanavičius straipsnyje "XX amžiaus iššūkis: depresija ir demencija" (p. 34-41).

Dažniausia šiuolaikinė demencijų priežastis – Alzheimerio liga [9]. Alois Alzheimer 1901 m. aprašė 51 metų ligonę Auguste D., kuri buvo afaziška, dezorientuota, sutrikusio suvokimo ir elgesio (haliucinacijos, kliedėjimo idėjos). Po 4,5 metų ji mirė. Autopsijos metu buvo nustatyta difuzinė smegenų atrofija bei žievės ląstelių pakitimai: neuritinės plokštelės, neurofibriliniai rezginiai. Šie pokyčiai dabar laikomi tipiškais Alzheimerio ligai. E. Krepelinas vėliau tą susirgimą pavadino Alzheimerio liga. Čekų mokslininkas A. Pick 1892 m. aprašė paveldimą degeneracinę galvos smegenų ligą, sukeliančia totalinę demenciją. Kad tai yra atskiras susirgimas, o ne senilinės demencijos variantas, kaip manė autorius, buvo suprasta  apie 1920 metus. Demenciją sukelia ir Hantingtono chorėja, kuri aprašyta 1872 m. (p. 70-73). K. Sternas 1939 m. rašė apie pirminę talaminę degeneraciją, E. Grunthal 1942 m. – apie talaminę demenciją [10]. Demencija atsiranda ir sergant ŽIV (p. 51-56), alkoholizmu (p. 64-68). Platus spektras įvairios genezės bei klinikinės eigos demencijų aptariamas šio žurnalo straipsnyje "Demencijos – beieškant nozologinio apibrėžtumo klinikinėje ir patomorfologinėje įvairovėje" (p. 42-47). Labai dažnai gydytojų praktikoje tenka susidurti su kraujagysline (vaskuline) demencija. Šią demencijos rūšį, pagal dažnį (daugelio tyrimų duomenimis) nusileidžiančią tik Alzheimerio  tipo demencijai, lemia ne tik insultai, bet ir difuzinis neuronų žuvimas dėl chroniškos smegenų hipoksijos. Nors vaskulinės demencijos, kaip ir kitų demencijos rūšių, gydymas nėra gana veiksmingas, bet, skirtingai nuo degeneracinių demencijų tipų, yra nustatyti aiškūs modifikuojami vaskulinės demencijos rizikos faktoriai – arterinė hipertenzija, koronarinė širdies liga, prieširdžių virpėjimas, cukrinis diabetas – kuriuos galima daugiau ar mažiau sėkmingai koreguoti. Vaskulinės demencijos diagnostiniai kriterijai, patogenezė, klinikiniai bruožai, diferencinė diagnostika, profilaktika ir gydymas išsamiai aptariami straipsnyje "Vaskulinė demencija" (p. 24-30). Labai opūs dementiškų ligonių priežiūros ir globos klausimai aptariami L. Barysaitės straipsnyje "Dementiškų pacientų slauga" (p. 82-84).

Demencijos diagnozė rimta ir dažniausiai prognostiškai nepalanki. Dešimtajame pasaulio psichiatrų kongrese (1996 m.) nuskambėjo mintis, kad nereikėtų skubėti "kabinti" demencijos etiketės tais atvejais, kai dar nėra įtikinamų duomenų, kad tada tikslingiau būtų rašyti "kognityviniai sutrikimai".

Šis "Neurologijos seminarų" numeris jokiu būdu nepretenduoja aprėpti visų demencijų problemų. Tačiau autorių patirtis bei naujausioje literatūroje aptariami klinikiniai, patogeneziniai, diferenciniai, farmakoterapiniai, slaugos klausimai padės gydytojams diagnozuoti ir gydyti įvairios genezės demencijas bei komorbidinius sutrikimus.

LITERATŪRA

1. Huber G. Psychiatrie. Stuttgart, N.Y., 1994; 73-91.
2. Naurath HJ. Der Psychish kranke Patient in der Gerotologie. In: Heinrich R., Böhlau V., Hrsgs. Der ältere Kranke und seine Behandlung. Stuttgart, N.Y., 1990; 33-9.
3. Lapytė A, Šurkus J. Trumpas psichiatrijos terminų žodynas. Vilnius, 1996; 20.
4. Korobkova EA. Po povodu knigi D. Vekslera "Izmerenie i ocenka intelekta vzroslych" (rus.). In: Chrestomatija po psichopatologii (rus.). Moskva, 1981; 106-13.
5. Reuter BM, Schönle PW. Computerunterstütztes Hirnleistungstraining in der neurologischen Rehabilitation. Psychiatrische Praxis, 1998; 25: 3: 117-21.
6. Scharfetter Ch. Allgemeine Psychopathologie. Stuttgart, N.Y., 1991; 141-2.
7. Kurz A. "BPSSD": Verhaltensstörungen bei Demenz. Nervenarzt 1998; 69: 269-73.
8. Lazarus L, et al. Frequency and prevalence of depression in patients with dementia. Am J Psychiatry 1994; 144: 41-5.
9. Ott A, et al. Incidence and risk of dementia. The Rotterdam Study. Am J Epidemiol 1998; 147(6): 574-80.
10. Goeck-Hoyer G, Reuther R, Schmitt HP. Primäre Degeneration des Thalamus mit Demenz-zwei Beobachtungen mit familiären Hintergrund. Fortschr Neurol Psychiat 1990; 58: 262-9.

Atminties nerviniai mechanizmai: anatominiai, fiziologiniai, biocheminiai / Liesienė V. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 10-14.

Liesienė V.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 10-14.

Atminties sutrikimų diagnostika remiasi jos nervinių mechanizmų suvokimu: atskiros atminties rūšys (darbinė, ilgalaikė, procedūrinė) gana specifiškai pakinta sergant. Straipsnyje pateikiami duomenys apie atminties nervinius fiziologinius ir biocheminius procesus bei anatomines struktūras, atsakingas už atminties procesą – pėdsako susiformavimą ir konsolidaciją. Ankstyvi demencijos požymiai ar tik izoliuoti atminties sutrikimai sąlygojami nervinių procesų pakitimo tam tikrose smegenų struktūrose. Straipsnyje aprašomi atminties neurofiziologiniai mechanizmai ir jos pažeidimo tipai sergant kai kuriomis ligomis.

Raktažodžiai: atmintis, atminties sutrikimai, atminties procesas, neurofiziologija

Mąstymo pasikeitimai normalioje senatvėje / Plioplienė S. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 15-19.

Plioplienė S.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 15-19.

Senatvė yra natūralus procesas, kurio metu vyksta pasikeitimai biologinėse ir socialinėse žmogaus gyvenimo sferose. Ji yra susijusi su specifiniais mąstymo sutrikimais, kurie turėtų būti diferencijuojami nuo ankstyvųjų demencijos simptomų. Šiame straipsnyje supažindinama su smegenų rezervo, ligos simptomų pasireiškimo slenksčio teorijomis. Apžvelgiami biologiniai ir genetiniai senėjimo mechanizmai bei fiziologiniai nervų sistemos pasikeitimai. Apibūdinamas protinės būklės ir mąstymo neuropsichiatrinis tyrimas bei tyrimas laikrodžio piešimo testais.

Raktažodžiai: normali senatvė, protinė būklė, mąstymas, demencija, neuritinės plokštelės, progeria sindromai, neuropsichiatrinis tyrimas, protinės būklės tyrimo testas, laikrodžio piešimo testas

Morfologiniai pokyčiai galvos smegenyse sergant demencija / Meškauskas R. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 20-23.

Meškauskas R.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 20-23.

Demencija pažeidžia asmenybę, atmintį ir intelektą. Demencijos morfologinį pagrindą sudaro pakenkimas vienos ar kelių galvos smegenų dalių, susijusių su minėtomis funkcijomis. Liga pažeidžia galvos smegenų žievę kaktinėse, smilkininėse skiltyse bei požievio struktūras. Specifinių pokyčių galvos smegenyse, liudijančių apie demenciją, nėra. Dažniausiai sumažėja žievės ir baltosios medžiagos kiekis, tai mikroskopiškai matoma kaip neuronų žūtis ir glijos reakcija. Taip pat būdingas radinys – neuronų kūnuose ar ataugose besikaupiantys sutrikusios sintezės produktai.

Raktažodžiai: demencija, galvos smegenys, morfologija

Vaskulinė demencija / Jatužis D., Budrys V., Parnarauskienė R. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 24-30.

Jatužis D., Budrys V., Parnarauskienė R.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 24-30.

Vaskulinė demencija (VD) yra antra pagal dažnį po Alzheimerio ligos demencijos rūšis tarp vyresnių pacientų. Be to, cerebrovaskulinė liga dažnai sunkina kitų demencijų eigą. VD pasižymi priežasčių ir klinikinių formų įvairove. Šiame straipsnyje pateikiamos naujausios žinios apie vaskulinius faktorius ir patogenezės mechanizmus, ypač baltosios medžiagos pažeidimus, susijusius su su VD išsivystymu. Aptariamos neseniai pasiūlytos VD klasifikacijos, klinikiniai bei diagnostiniai aspektai, profilaktikos ir gydymo galimybės.

Raktažodžiai: vaskulinė demencija; baltosios medžiagos pažeidimai; smegenų infarktas; insultas; Binsvangerio liga; išemija; klasifikacija

Demencijų klinikiniai bruožai / Liausėdas A. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 31-33.

Liausėdas A.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 31-33.

Straipsnyje aptariama demencijų epidemiologija, bendri diagnostikos kriterijai, ligos įtaka ligonių gyvenimo kokybei bei asmenybės pakenkimo ypatumai. Pateikti pagrindiniai sutrikimo rizikos faktoriai, ligos patogenezinis mechanizmas ir pagrindiniai patofiziologiniai bruožai. Aprašyta Alzheimerio ligos, kaip dažniausiai pasitaikančios demencijos, klinikinė išraiška ir ligos baigtis bei pagrindiniai faktoriai, galintys pasunkinti ligos eigą. Straipsnio pabaigoje rašoma, kokią įtaką demencija sergantys ligoniai daro savo slaugytojams bei šeimos nariams, ir pateikiamas ligos prognozės studijų aprašymas.

Raktažodžiai: demencija, rizikos faktoriai, simptomatika, socialinis elgesys

 

Depresija ir demencija: XXI amžiaus iššūkis / Germanavičius A. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 34-41.

Germanavičius A.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 34-41.

Vyresniajame amžiuje didėja rizika susirgti demencija. Dažnesni ir depresijos simptomai, bet kliniškai reikšmingų depresinių sutrikimų pasitaiko rečiau. Egzistuoja ryšys tarp depresinių sutrikimų ir demencijos. Manoma, kad neurodegeneraciniai pakitimai galvos smegenyse taip pat gali būti depresijos priežastis. Vyresniojo amžiaus žmonės, sergantys depresija, galimybių pasveikti turi mažiau, nepaisant to, teisingas diagnozavimas leidžia išvengti neretai fatališkų klaidų, o tinkamas gydymas leidžia žymiai sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas. Straipsnyje apžvelgiami daugelio tyrimų rezultatai, aprašoma depresijos ir demencijos diferencinė diagnostika, metodai, originalūs psichometrinių skalių pritaikymo rezultatai, nurodomas gerontopsichiatrų vaidmuo. Nagrinėjamos demencijos ir depresijos problemos Lietuvoje.

Raktažodžiai: demencija, depresija, gerontopsichiatrija, epidemiologija, diferencinė diagnostika, psichometrinės skalės

Demencijos - beieškant nozologinio apibrėžtumo klininėje ir patomorfologinėje įvairovėje / Kaubrys G., Budrys V., Parnarauskienė R. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 42-47.

Kaubrys G., Budrys V., Parnarauskienė R.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 42-47.

Nors dažniausia demencijos priežastis yra Alzheimerio liga ir kraujotakos sutrikimai galvos smegenyse, sukeliantys vaskulinę demenciją, tačiau yra retesnių demenciją sukeliančių ligų, kurios yra daugelio pažinimo procesų sutrikimų priežastis. Šių ligų etiologija, patogenezė, diagnostiniai kriterijai bei nozologinė priklausomybė ištirta daug mažiau nei Alzheimerio ligos ar vaskulinės demencijos. Kaip tik šiai labai heterogeniškai ligų grupei yra skirtas šis straipsnis.

 

Raktažodžiai: demencija, pažinimo procesų sutrikimai, atminties sutrikimai, elgsenos sutrikimai, Alzheimerio liga, frontotemporalinė demencija, parkinsonizmas, Lewy kūnelių liga, priono ligos

Demencijų metu išsivysčiusios psichozės su sąmonės sutrikimu / Deksnytė A. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 48-50.

Deksnytė A.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 48-50.

Sergant demencijomis ir somatinėmis ligomis gali išsivystyti psichozės su sąmonės sutrikimu. Tai yra delyras, amencija, prieblandinė būsena ir oneiroidas. Šios psichozės pasižymi trumpa trukme, manifestuojasi naktį, gali kartotis ir pereiti viena į kitą, būna sutrikęs miego-budrumo ciklas. Gydant svarbu padidinti širdies minutinį tūrį, stabilizuoti kraujospūdį, pagerinti kraujo reologines savybes, sumažinti smegenų kraujagyslių pasipriešinimą ir pagerinti smegenų medžiagų apykaitą. Simptominiams psichikos sutrikimams šalinti skiriami silpno psichotropinio poveikio neuroleptikai.

Raktažodžiai: demencija, psichozė, sąmonės sutrikimas

AIDS demencija: nauji etiopatogenezės ir gydymo aspektai / Čaplinskienė M. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 51-56.

Čaplinskienė M.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 51-56.

AIDS demencija – tai pirminė centrinės nervų sistemos komplikacija, kurios priežastis yra ŽIV infekcija. AIDS demencija literatūroje vadinama ŽIV demencija, AIDS demencijos kompleksu, poūmiu encefalitu (subacute encephalitis), ŽIV arba AIDS encefalopatija. AD – tai vėlyva ŽIV infekcijos komplikacija ir dažniausiai pasireiškia, kai CD4 ląstelių (T-helper limfocitų) mažiau kaip 200 mm3. AD – tai pažinimo, judėjimo (motorikos), elgesio sutrikimų kompleksas. Nustatyta, kad nuo 7 iki 27% ŽIV infekuotiems asmenims išsivysto AIDS demencija. Pradėjus gydyti antiretrovirusiniais vaistais, tokiais kaip zidovudinas, AD atvejų sumažėjo. Proteazės inhibitorių poveikis AD gydymui nėra iki galo apibrėžtas.

Raktažodžiai: žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), akvizitinis (įgytas) imunodeficito sindromas (AIDS), AIDS demencija, ŽIV encefalopatija, polimerazės grandininė reakcija

Sumišimo (konfūzo), delyro somatinės priežastys, klinika ir demencijos vystymasis / Daubaras G. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 57-63.

Daubaras G.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 57-63.

Somatogeninės (pagydomos) demencijos gali vystytis dėl dviejų priežasčių: lėtinių sumišimo būsenų ir persirgto delyro. Šiame straipsnyje aptariami sumišimo (konfūzo), delyro, demencijos terminai ir jų taikymas praktiniame darbe. Išsamiai aprašomos sumišimo, delyro priežastys, rizikos faktoriai, diferencinė diagnostika bei klinika. Ankstyva sumišimo (konfūzo), delyro diagnostika padeda išvengti komplikacijų, demencijos vystymosi ir mirties.

Raktažodžiai: sumišimas, delyras, delyro klinika, somatogeninė demencija

Etanolio sukelti kognityviniai sutrikimai / Kajokas T. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 64-69.

Kajokas T.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 64-69.

Dauguma alkoholiu piktnaudžiaujančių pacientų turi kognityvinės sferos sutrikimų. Straipsnyje aptariami epidemiologiniai duomenys, neurotoksinės alkoholio savybės bei klinikinė šių sutrikimų išraiška, pateikiami diagnostikos kriterijai bei klinikinis psichinės būklės klausimynas. Ankstyva kognityvinių sutrikimų diagnostika gali būti ir gydymosi motyvas, ir sėkmingo gydymo sąlyga.

Raktažodžiai: etanolis, kognityviniai sutrikimai, demencija

Hantingtono chorėjos diagnostikos ir profilaktikos galimybės Lietuvoje / Kučinskas V., Jurgelevičius V., Utkus A., Budrys V. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 70-73.

Kučinskas V., Jurgelevičius V., Utkus A., Budrys V.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 70-73.

Straipsnyje aprašoma Hantingtono chorėjos klinika ir genetinės priežastys. Aptariamos Hantingtono chorėjos DNR diagnostikos ir ikisimptominio genetinio testavimo problemos. Pateikiamas vienos šeimos Lietuvoje genetinio konsultavimo ir DNR tyrimų pavyzdys.

Raktažodžiai: Hantingtono chorėja, DNR tyrimai, CAG pasikartojančios sekos, IT - 15 genas, ikisimptominis testavimas

Neuropsichiatrinių simptomų gydymas, sergant Alzheimerio liga / Balčiūnienė B., Budrys / V. Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 74-76.

Balčiūnienė B., Budrys V.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 74-76.

Alzheimerio ligai būdingi nuotaikos, suvokimo, mąstymo, elgesio sutrikimai. Jų korekcija yra esminė gydant šią ligą. Selektyvūs seratonino reabsorbcijos inhibitoriai – pagrindiniai vaistai depresijos, neuroleptikai – psichozių ir ažitacijos atveju. Antikonvulsantai ir benzodiazepinai vartojami ažitacijai, dirglumui, somatiniam nerimui, baimei kontroliuoti. Trazodonas ir zolpidemas yra efektyvūs hipnotikai, buspironas skiriamas nerimo atvejais. Vaistai, gerinantys kognityvines funkcijas (donepezilis ir kt.), taip pat veikia elgesio sutrikimus. Psichoterapinis gydymas, šeimos – edukacinė terapija, Milieu terapija palengvina paciento adaptaciją bei slaugą.

Raktažodžiai: Alzheimerio liga, kognityviniai sutrikimai, elgesio sutrikimai, depresija, nerimas, haliucinacijos, medikamentinė terapija, Milieu terapija, šeimos terapija

Psichozinių ir elgesio sutrikimų gydymas demencijų atvejais / Gudelis A., Stasiūnas D. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 77-81

Gudelis A., Stasiūnas D.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 77-81.

Straipsnyje aprašomi dažniausiai pasitaikantys psichopatologiniai sindromai, pasireiškiantys demencijų metu ir sutrikdantys ligonių elgesį. Organinės depresijos, įvairūs psichoziniai sutrikimai neretai sunkina dementiškų ligonių socialinę adaptaciją, aštrina demencijų eigą.
Pateikiamos įvairių demencijos sukeltų psichikos sutrikimų gydymo galimybės. Dažnai demencijų eigą sunkina afektiniai, depresiniai sutrikimai, todėl straipsnyje išsamiau nagrinėjami antidepresantai, tinkantys gerontologinėje psichiatrijoje. Supažindinama su nauju perspektyviu SSRI grupės vaistu citalopramu.
Trumpai aprašomi ir psichoziniai sutrikimai, pasitaikantys demencijų metu, jų gydymas. Supažindinama su naujausiais Lietuvoje atsiradusiais vaistais (melperonu, zuklopentiksoliu), kurie rekomenduotini gerontologijoje psichoziniams simptomams šalinti. Pateikiamas ligos atvejis.

Raktažodžiai: demencija, psichoziniai sutrikimai, elgesio sutrikimai, gydymas

Dementiškų pacientų slauga / Barysaitė L. / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 82-84.

Barysaitė L.
Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 82-84.

Straipsnyje aprašomi teoriniai psichogeriatrinės tarnybos organizavimo aspektai. Pagrindinė atsakomybė, užtikrinant dementiško ligonio slaugą, tenka namų slaugytojams. Akcentuojamas nepakankamas valdžios institucijų dėmesys namų slaugos rėmimo programoms. Aptariami namų slaugytojus dominantys klausimai, patariama, kaip slaugyti dementiškus ligonius.

Raktažodžiai: demencija, slauga, namų slaugytojas, psichogeriatrinė tarnyba

Alzheimerio ligos gydymo perspektyvos: donepezilio klinikinės ypatybės / Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 85.

Neurologijos seminarai 1999; 1(5): 85.

Įrašo autorius Neurologijos seminarai