Neurologijos seminarai 1998 m. Nr. 2(4) „Neurologinės diagnostikos metodai“

TURINYS

Modernių technologijų laikotarpio neurologinė diagnostika / D. Jatužis / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 5-7.

D. Jatužis
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 5-7.

"Mes turime vis daugiau tikslių instrumentų, kuriais atliekame tyrimus ir stebėjimus, tačiau kurių absoliuti dauguma yra tik papildomi ir nieko nereiškiantys, palyginti su kruopščiu ligonio ištyrimu, atliekamu entuziastingo stebėtojo akimis, ausimis, pirštais ir keletu paprastų priemonių."

Harvey Cushing (1869 – 1939)

Pasirodo, jau prieš daug metų gydytojai susidūrė su panašiomis problemomis, kurios, regis, galėjo pribręsti tik dabartinėje visuotinės technologinės pažangos epochoje. 8-asis ir 9-asis šio amžiaus dešimtmečiai apskritai žada įeiti į medicinos istoriją kaip diagnostinių tyrimo metodų neurologijoje, taip pat ir visoje medicinoje, perversmo laikotarpis. Neregėtais iki šiol tempais atsirado ir nuolat tobulėja vis nauji tyrimo metodai, leidžiantys saugiai ir efektyviai tyrinėti gyvo žmogaus įvairių audinių struktūrą ir organų bei jų sistemų funkcijas. Jų atsiradimą sąlygojo ne tik pačių tyrimų principų sukūrimas, bet ir aukšto lygio technologijų, galinčių realizuoti tyrimų idėjas, vystymasis. Ypač didelį pagreitį diagnostinių priemonių progresas įgavo sukūrus galingas kompiuterines sistemas, sugebančias greitai apdoroti milžinišką gaunamos informacijos kiekį ir dabar naudojamas praktiškai visuose naujuose tyrimų aparatuose.

Atsivėrus naujoms paraklinikinių tyrimų galimybėms, klinicistams tampa paprasčiau nustatyti net ir nedidelius organizmo struktūros ir funkcijų pokyčius, kartu ir tikslią susirgimo diagnozę. Moksliniams tyrinėtojams tyrimų rezultatai suteikia neįkainojamos informacijos apie ligos dinamiką, išplitimą, patologinius mechanizmus, kuri neretai netgi keičia tradicinius, ilgą laiką atrodžiusius neabejotinais, požiūrius į vieną ar kitą susirgimą. Pagaliau be modernių tyrimo metodų neįmanoma įsivaizduoti ir multicentrinių klinikinių studijų, vertinančių ir tvirtinančių kasdieninei klinikinei praktikai naujus gydymo metodus bei medikamentus. Pakanka prisiminti vien ß-interferonų veiksmingumo, gydant recidyvuojančią – remituojančią išsėtinę sklerozę, įrodymą – vienu iš svarbiausių vaisto efektyvumo kriterijų tapo objektyvus kiekybinis naujų plokštelių atsiradimo įvertinimas, atliekant magnetinio rezonanso tomografiją (MRT).

Dar prieš kelis dešimtmečius neurologo dispozicijoje, be akių, ausų, plaktuko ir žinių, tebuvo juosmeninė punkcija ir likvoro tyrimas, kaukolės ir stuburo rentgenogramos, kontrastinė mielografija, pneumoencefalografija ir elektroencefalografija. Šiais laikais neurologo diagnostinį arsenalą papildo įvairūs laboratoriniai, genetiniai, ultragarsiniai, radiologiniai, elektrofiziologiniai, magnetiniai tyrimai, kurie išstumia daugelį atgyvenusių ir tik istorinę reikšmę beturinčių metodų. Kai kurie nauji nervų sistemos tyrimai yra tiek informatyvūs ir įspūdingi, jog iš tiesų nejučiomis kelia pagundą atsisakyti neurologinės diagnozės pagrindų – kruopščiai surinktos išsamios anamnezės ir klinikinio neurologinio ištyrimo. Ir čia klinicistui gali iškilti rimtų klausimų. Plunksnakotį ir popierių keičia kompiuteris, gyvą bendravimą – skaitmeninės komunikacijos, tai ar ne metas XX ir XXI amžių sandūroje į lentyną kaip reliktą padėti ir neurologinį plaktuką? Ar verta gilintis į topinės diagnostikos ir gausybės klinikinių sindromų plonybes, jeigu pažeidimą galima lokalizuoti tomografiniais metodais? Kuo remtis, sprendžiant eilinį klinikinį galvosūkį – elegantiškais "mokslinių spėliojimų žaidimais" [1] ar nuogais instrumentinių tyrimų parodymais?

Toks klinikinių ir paraklinikinių tyrimų priešpastatymas, manyčiau, būtų beprasmis ir netikslingas – abu jie yra svarbūs ir reikalingi. Deja, ir patys moderniausi tyrimai kol kas turi nemažai subjektyvumo elementų: juos vertina ir interpretuoja tie patys klystantys žmonės; instrumentiniai nuokrypiai nuo normos dažnai esti kliniškai nereikšmingi; neretai skirtingų tyrimų rezultatai vienas kitam prieštarauja. Todėl neurologas turėtų visuomet prisiminti, jog įvairių tyrimų rezultatų interpretavimas, integracija į vieningą visumą ir galutinis sprendimas gydant konkretų pacientą priklauso jam, žinančiam bendrą ligonio būklę, savijautą, susirgimo aplinkybes ir rizikos faktorius. Gydomi ne pakitę paciento tyrimai, o jo sveikatos sutrikimai. Tačiau tam reikia suprasti diagnostinių tyrimų principus, paskirtį, žinoti jų indikacijas, privalumus ir trūkumus.

Šiame “Neurologijos seminarų” numeryje ir siekiame supažindinti mūsų neurologus, neurochirurgus ir kitų specialybių gydytojus su šiandien klinikinėje praktikoje prieinamais baziniais nervų sistemos tyrimo metodais. Akcentuojami naujausi, informatyviausi ir didžiausią vertę turintys, tarp jų – ir Lietuvos dar nepasiekę tyrimai. Skaitytojas čia jau neberas straipsnių apie echoencefalografiją, reoencefalografiją, pneumoencefalografiją – šiuos savo laiku reikšmingus tyrimus jau baigia pakeisti kitos, tikslesnės ir tobulesnės neurovizualizacijos ar elektrofiziologinių tyrimų metodikos. Lietuvių kalba profesionalios informacijos apie šiuolaikines instrumentines nervų sistemos įvertinimo priemones tikrai nėra daug, todėl čia rasime išsamius tyrimų metodikų ir klinikinio taikymo galimybių aprašymus. Reikia pasidžiaugti, jog mūsų atotrūkis nuo išsivysčiusių užsienio šalių bent jau diagnostikos įrankių prieinamumu mažėja, nors toli gražu ne taip sparčiai kaip norėtume – beveik visi šiame leidinyje nagrinėjami funkciniai tyrimo metodai Lietuvoje jau atliekami, išskyrus tik pozitronų emisijos tomografiją (PET) ir vieno fotono emisijos kompiuterinę tomografiją (SPECT).

Dėl didelės tyrimo metodų įvairovės juos suklasifikuoti pagal kurį nors vieną kriterijų yra sunku. Pagal intervencijos reikalingumą tyrimo metu skiriami invaziniai ir neinvaziniai tyrimo metodai; pagal informacijos apie tyrimo objektą pobūdį – struktūriniai (kompiuterinė tomografija (KT), MRT, angiografija) ir funkciniai (elektroencefalografija (EEG), elektroneuromiografija (ENMG), SPECT, PET); pagal tyrimui naudojamą energiją – elektriniai, rentgenologiniai (radiologiniai), ultragarsiniai, radijo bangų, radionuklidiniai ir kt. Pastaruoju metu tyrimai, taikomi neurologijoje, dažniausiai skiriami į neurovizualizacinius (neuroimaging), kuriems priklauso neurosonologiniai tyrimai, KT, MRT, funkcinė MRT, angiografija, PET, SPECT, ir elektrofiziologinius – ENMG, EEG, sukeltieji potencialai. Idealaus visais požiūriais metodo nėra – vieni jų teikia išsamią ir vertingą informaciją, tačiau pasižymi invazyvumu, reikšmingų komplikacijų rizika (pavyzdžiui, kontrastinė angiografija tiriant cerebrovaskulinę patologiją), kiti, priešingai, yra saugūs pacientui, tačiau mažiau tikslūs (transkranijinė doplerografija – TKD) arba brangūs (magnetinio rezonanso angiografija – MRA). Todėl sudarant neurologinio paciento tyrimo planą reiktų atsižvelgti į daugelį faktorių: kliniškai įtariamą patologiją, jos patikslinimui reikalingų tyrimų kainą, atlikimo operatyvumą, galimų komplikacijų riziką, gautų rezultatų įtaką gydymo taktikos parinkimui. Remiantis anamneze ir klinikiniu tyrimu formuluojama preliminarinė diagnozė, po to pasirenkamas vienas ar keli saugiausi, mažiausiai invaziniai, ekonomiškiausi tyrimai, kurie geriausiai tinka toje situacijoje įtariamos patologijos patvirtinimui arba ekskliudavimui. Nereikia skirti visų prieinamų tyrimų, ieškant "ko nors". Vienu iš svarbiausių principų parenkant tinkamą konkrečioje situacijoje tyrimo metodą – nepakenkti ligoniui, t.y. tyrimo rizika neturi viršyti jo rezultatų vertės. Todėl šiuo metu vis labiau siekiama tobulinti saugesnius neinvazinius tyrimo metodus, kurie dažnai pakeičia agresyvius ir rizikingus tyrimus.

Vieni iš reikšmingiausių būdų nustatant nervų sistemos pažeidimą – neurovizualizacijos metodai, kuriems priskiriami neurosonologiniai (ultragarsiniai) tyrimai, KT, MRT, cerebralinė angiografija, PET, SPECT, funkcinė MRT [2]. Jie išties padarė revoliuciją neurologinėje diagnostikoje, kadangi įgalino tyrėją pažvelgti į gyvo paciento galvos smegenų ir kraujagyslių struktūrą (o paskutiniai laimėjimai – SPECT, PET, funkcinė MRT – ir į funkciją, metabolizmą), neatveriant kaukolės. Išskirtinis dėmesys neurovizualizacijai, kaip labai svarbiai neurologijos mokslų subspecialybei, jaučiamas ir tarptautiniu mastu. Šiemet paskelbtame Europos Neurologų draugijų federacijos straipsnyje apie neurovizualizacijos metodų šiandieninę būklę kalbama apie jų didžiulę reikšmę neurologinių susirgimų diagnostikai bei gydymui ir jų glaudesnės integracijos į klinikinę neurologiją būtinybę [3]. Naujose Amerikos Neurologų Akademijos rekomendacijose akcentuojama neurovizualizacijos metodų mokymo svarba neurologų ruošimo procese ir siūloma tai įtraukti į privalomą neurologijos rezidentūros programą [4].

Auksinis standartas diagnozuojant smegenų kraujagyslių patologiją buvo ir išlieka intraarterinė kontrastinė angiografija, apie kurią išsamiai rašoma straipsniuose "Angiografinė galvos smegenų ligų diagnostika" (p. 110-128). Tačiau dėl nemažos komplikacijų rizikos šiuo metu angiografija paprastai atliekama tik pacientams prieš neuroangiochirurginį gydymą arba įtariant smulkių smegenų kraujagyslių patologiją (aneurizmą, vaskulitą). Tuo tarpu ypač sparčiai vystosi ultragarsinė cerebrovaskulinių ligų diagnostika, neretai leidžianti atsisakyti invazinės angiografijos: atsiranda naujos ultragarsinių tyrimų metodikos, plečiasi ultragarso panaudojimo galimybės ir indikacijos ("Ultragarsinė kraujagyslių diagnostika: raida ir šiuolaikiniai laimėjimai" (p.21-24); "Transkranijinė spalvinė duplekssonografija: klinikinis pritaikymas" (p.46-52)). Palyginti nebrangūs ir saugūs ultragarsiniai tyrimo metodai tampa vis plačiau naudojami Lietuvoje, kaupiasi tyrėjų patirtis, todėl nemažai vietos sonografinei diagnostikai skiriama ir šiame žurnalo numeryje. Iš ultragarsinės diagnostikos svarbių privalumų būtina paminėti funkcinę informaciją apie kraujotakos parametrus (greitį, profilį, rezistentyvumą, vazoreaktyvumą) bei morfologinę kraujagyslių sienelių pažeidimų charakteristiką (arterijos sienelės vidinio sluoksnio sustorėjimą, aterosklerozės plokštelių struktūrą), ko nesuteikia angiografija. Daug informacijos apie labiausiai paplitusį ultragarsinį ekstrakranijinių arterijų įvertinimo metodą – dvigubą skenavimą (DS) skaitytojas ras straipsnyje "Dvigubo skenavimo galimybės galvos smegenų kraujagyslių ligų diagnostikoje" (p.25-35). Jame pateikiama originali medžiaga apie slankstelinių arterijų ultragarsinį įvertinimą, kuris apskritai yra mažiau tyrinėtas ir labiau diskutuotinas, negu miego arterijų sonografija. Vienas aktualiausių nūdienos klausimų – ar galima atlikti reikšmingai susiaurėjusių ekstrakranijinių miego arterijų operaciją – karotidinę endarterektomiją – be įprasto angiografinio tyrimo, pasitikint vien kaklo kraujagyslių DS duomenimis. Esant patikimiems klinikiniams židininiams simptomams ir neprieštaraujantiems diagnozei KT rezultatams, daugelis centrų tai jau sėkmingai praktikuoja [5]. Vertinant intrakranijinę kraujagyslinę patologiją taip pat siūloma apsiriboti TKD ir MRA tyrimais, jeigu jų rezultatai tarpusavyje sutinka. Straipsnyje apie TKD "Transkranijinė doplerografija neurologijoje ir neurochirurgijoje" (p.36-45) šįkart daugiau akcentuojami ne metodiniai nurodymai tyrimo atlikimui, o TKD rezultatų interpretacija ir jų įtaka, renkantis paciento ištyrimo ir gydymo taktiką.

Džiugu, kad pagaliau ir Lietuva jau nebėra balta dėmė MRT – ypač informatyvaus struktūrinio nervų sistemos tyrimo - tyrimų žemėlapyje. Straipsniuose "Kompiuterinė tomografija neurologijoje" (p.11-17) ir "Magnetinio rezonanso naudojimas neurologijoje" (p.18-20) nušviečiamos bazinių neurovizualizacijos tyrimų ypatybės ir indikacijos. Praktikos gydytojams svarbu žinoti šių dažnai reikalingų tyrimų pranašumus ir nepamiršti, jog naujausias ir brangiausias tyrimas nebūtinai reiškia tinkamiausią tyrimą konkrečioje situacijoje. Pavyzdžiui, tiriant pacientą su ūmine galvos trauma, diferencijuojant išeminį ir hemoraginį insulto tipą, galvos KT tinka geriau už kur kas brangesnį ir ilgiau trunkantį MRT tyrimą. Praeinančio smegenų išemijos priepuolio atveju oficialiose neurovizualizacijos metodų rekomendacijose pirmojo pasirinkimo tyrimu taip pat nurodoma KT [6].

PET ir SPECT Lietuvoje kol kas neatliekami, tačiau be šių tyrimų šiandien nebeįmanoma įsivaizduoti fundamentalių nervų sistemos tyrinėjimų. Jų pagalba gaunama erdvinė informacija apie atskirų galvos smegenų sričių metabolinį aktyvumą ir regioninę kraujotaką įvairiausių patologinių būklių atvejais. Jei PET – išties ypač brangus ir sudėtingas tyrimas, reikalaujantis gigantiškos įrangos, tai SPECT yra plačiai taikomas praktikoje smegenų kraujotakos matavimams ir palaipsniui perimantis kai kurias PET funkcijas ir indikacijas. Norėtųsi tikėti, jog šis informatyvus tyrimas pasieks ir mūsų šalį. Straipsnyje "PET ir SPECT panaudojimas neurologijoje" (p.102-109) skaitytojas gali susipažinti su funkcinių neurovizualizacinių tyrimo metodų fizikiniais principais, atlikimu ir klinikinio taikymo galimybėmis.

Elektrofiziologiniams tyrinėjimams taip pat tenka svarbi neurologijos mokslo dalis. Tiek EEG, tiek ENMG užsienyje turi gilias tradicijas ir išskiriamos į atskiras neuromokslų sritis. Pas mus šie tyrimai skirtingose įstaigose atliekami jau senokai, tačiau keičiantis prietaisų techninėms galimybėms ir tyrėjų pažiūroms, svarbu taikyti vienodus kriterijus ir terminus tyrimų aprašymui ir vertinimui. Tai nelengvas ir nevienadienis darbas, prie kurio, tikėkimės, prisidės ir čia spausdinami darbai apie ENMG, EEG bei sukeltuosius potencialus.

Pirmajame ir trečiajame "Neurologijos seminarų" numeriuose buvo išsamiai nagrinėjami galvos smegenų kraujotakos sutrikimai ir insulto rizikos veiksniai. Vienas pagrindinių embolinės genezės smegenų kraujotakos sutrikimų rizikos faktorių  – širdies patologija, kelianti embolizacijos pavojų. Kardiogeninės embolizacijos šaltinių diagnostikos pagrindas yra širdies ultragarsiniai tyrimai. Straipsnyje "Echokardiografijos reikšmė nustatant kardiogeninės embolizacijos šaltinius" (p.53-61) pateikiama šiuolaikinė transtorakalinės (TTE) ir transezofaginės (TEE) echokardioskopijos taikymo charakteristika, supažindinama su neseniai išaiškintų embolizacijos šaltinių ir prielaidų (atviros ovalinės angos, tarpprieširdinės pertvaros aneurizmos, aortos ateromos, spontaninio kontrastavimosi efekto) diagnostika ir dažniu. Praktikos gydytojams turėtų praversti rekomendacijos, kokį tyrimą – TTE ar TEE – derėtų rinktis širdies patologijos patikslinimui.

Laikui bėgant daugėja naujų tyrimų, auga jų galimybės. Apie tai liudija ir nemaža šio "Neurologijos seminarų" numerio apimtis. Nepamiršdami klasikinių diagnostikos kanonų, nevenkime ir palengvinančių darbą naujų tyrimo metodų bei idėjų, nes senovės išmintis byloja: "kuo daugiau ignoravimo, tuo daugiau dogmatizmo". Progresyvus diagnostikos perversmas neurologijoje iš dalies jau įvyko ir tebevyksta. Belieka tikėtis, jog paskui sparčią diagnostikos pažangą paseks ir nervų sistemos ligų gydymas, kurio galimybės iki šiol mūsų visų dar toli gražu nepatenkina.

LITERATŪRA

1. Caplan LR. How should clinicians choose treatment for preventing stroke when therapeutic trials are not available to guide the situation? Eur Neurol 1995; 35: 293-308.
2. Gomez C, Kinkel P, Masdeu J, et al. American Academy of Neurology guidelines for credentialing in neuroimaging. Neurology 1997; 49: 1734-7.
3. European Federation of Neurological Societies Task Force on Neuroimaging. Neuroimaging in European academic neurology: present status and future organization. Euro J Neurol 1998; 5: 5-15.
4. Masdeu JC, for the AAN Workshop on Neuroimaging Training. American Academy of Neurology neuroimaging training guidelines. Neurology 1997; 49: 1738-40.
5. Shifrin EG, Bornstein NM, Morag BA, et al. Carotid surgery without angiography. In: Caplan L, Shifrin E, Nicolaides A, Moore W (eds). Cerebrovascular Ischaemia: Investigations and Management. Med-Orion, London, 1996: 263-70.
6. Culebras A, Kase CS, Masdeu JC, et al. Practice guidelines for the use of imaging in transient ischemic attacks and acute stroke. A report of the stroke council, American Heart Association. Stroke 1997; 28: 1480-97

Rentgenografijos vertė diagnozuojant vertebralinę patologiją neurologijos klinikoje / Gradauskas L. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 8-10.

Gradauskas L.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 8-10.

Straipsnyje pateikiamas rentgenologo požiūris į paprastąją rentgenografiją diagnozuojant įvairias stuburo ligas. Daroma išvada, jog neurologijos bei neurochirurgijos klinikoje rentgenografija gali atskleisti skeleto pažeidimus su antriniais neurologiniais sindromais, o pirminės neurologinės židininės simptomatikos prigimčiai išaiškinti stuburo rentgenografija yra nereikšminga.

Raktažodžiai: stuburas, rentgenografija

Kompiuterinė tomografija neurologijoje / Basevičius A., Lukoševičius S. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 11-16.

Basevičius A., Lukoševičius S.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 11-16.

Straipsnyje aptariami kompiuterinio tomografo veikimo principai, pagrindinės šio tyrimo indikacijos neurologijoje bei dažniausių neurologinių pakitimų diagnostika kompiuterine tomografija. Apžvelgiami ir pagrindiniai kontrastiniai preparatai, naudojami intraveniniam ir endoliumbaliniam kontrastavimui kompiuterinėje tomografijoje.

Raktažodžiai: kompiuterinė tomografija, neurologinės ligos, kontrastinės medžiagos

Magnetinio rezonanso naudojimas neurologijoje / Keleras E., Monastyreckienė E., Gvazdaitis R. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 17-20.

Keleras E., Monastyreckienė E., Gvazdaitis R.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 17-20.

Straipsnyje aptariamas magnetinio rezonanso principas, indikacijos neurologinių ligonių tyrimui, kontraindikacijos, kontrastinių medžiagų naudojimas, magnetinio rezonanso angiografija. Magnetinio rezonanso tyrimas lyginamas su kompiuterine tomografija.

Raktažodžiai: magnetinis rezonansas, magnetinio rezonanso angiografija, neurologija, fizika, kontrastavimas

Ultragarsinė kraujagyslių diagnostika: raida ir šiuolaikiniai laimėjimai / Tamošiūnas A.E., Jatužis D. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 21-24.

Tamošiūnas A.E., Jatužis D.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 21-24.

Straipsnyje apžvelgiama ultragarso medicinoje raida ir nauji tyrimo būdai: spalvinė doplerografija, galios doplerio vaizdavimas, ultragarso kontrastinės medžiagos, trimatis vaizdavimas ir intravaskulinis ultragarsas.

Raktažodžiai: ultragarsas, doplerografija, spalvinė doplerografija, galios dopleris, kraujagyslių tyrimai

Dvigubo skenavimo galimybės galvos smegenų kraujagyslių ligų diagnostikoje / Palaikienė Ž., Vilkevičius G., Palaikis M. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 25-35.

Palaikienė Ž., Vilkevičius G., Palaikis M.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 25-35.

Straipsnyje analizuojami kraujagyslių dvigubo skenavimo principai, indikacijos, tyrimo tobulinimo istorinė raida, galvos smegenų kraujagyslių ligų diagnostikos metodika ir galimybės. Pateikiame pasaulyje ir pas mus pripažintus ekstrakranijinių miego ir slankstelinių arterijų kraujotakos normos ir patologijos vertinimo kriterijus, kurie, tikimės, padės diagnozuoti hemodinamiškai reikšmingą arterijų patologiją, palengvins nustatyti smegenų kraujotakos nepakankamumo etiologinį faktorių ir tinkamiausią gydymo taktikos pasirinkimą.

Raktažodžiai: miego, slankstelinių arterijų dvigubas skenavimas ir chirurgija

Transkranijinė doplerografija neurologijoje ir neurochirurgijoje / Jatužis D., Mameniškienė R., Tamošiūnas A.E. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 36-45.

Jatužis D., Mameniškienė R., Tamošiūnas A.E.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 36-45.

Straipsnyje nagrinėjami neinvazinio ultragarsinio smegenų kraujotakos tyrimo – transkranijinės doplerografijos (TKD) bendrieji principai ir klinikinio naudojimo indikacijos. Akcentuojamos klinikinės būklės, kurių metu TKD taikymas gali turėti reikšmės parenkant tolesnių tyrimų ir gydymo taktiką, TKD kaip funkcinio, smegenų perfuziją atspindinčio metodo pranašumai. Išsamiai nagrinėjami TKD monitoravimo ypatumai ir galimybės galėtų padėti ne tik neurologams, klinikiniams fiziologams, bet ir neurochirurgams bei anesteziologams intrakranijinės hipertenzijos, galvos smegenų traumos, vazospazmo po subarachnoidinės kraujosrūvos atvejais.

Raktažodžiai: ultragarsas, transkranijinė doplerografija, monitoravimas, insultas, vazospazmas, intrakranijinė hipertenzija, arterioveninė malformacija, karotidinė endarterektomija

Transkranijinė spalvinė duplekssonografija: klinikinis pritaikymas / Valaikienė J., Jatužis D., Budrys V., Parnarauskienė R., Tamošiūnas A.E. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 46-52.

Valaikienė J., Jatužis D., Budrys V., Parnarauskienė R., Tamošiūnas A.E.

Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 46-52.

Straipsnyje aptariamas naujai įdiegtas į klinikinę praktiką neinvazinis ultragarsinio tyrimo metodas – transkranijinė spalvinė duplekssonografija (TSDS). Ši nauja diagnozinė procedūra suteikia maksimalią ultragarsinę informaciją apie galvos smegenų kraujagyslių ir parenchimos anatomiją, fiziologiją normos bei patologijos atveju, papildo įprastinius neuroradiologinius diagnostinius metodus, taikomus klinikiniams ir moksliniams tyrinėjimams. Straipsnyje nagrinėjami TSDS metodologiniai aspektai, suaugusiųjų galvos smegenų kraujagyslių ultragarsinės anatomijos pagrindai, detaliai analizuojamas klinikinis pritaikymas, pateikiami TSDS pranašumai, palyginti su transkranijine doplerografija (TKD), apžvelgiamos TSDS perspektyvinės naudojimo galimybės.

Raktažodžiai: transkranijinė spalvinė duplekssonografija, transkranijinė doplerografija, stenozė, kraujotakos greitis, galvos smegenų infarktas, intrakranijinė kraujosrūva, vazospazmas, arterioveninė malformacija, galvos smegenų kraujagyslių aneurizmos.

Echokardiografijos reikšmė nustatant kardiogeninės embolizacijos šaltinius / Zakarkaitė D., Grabauskienė V. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 53-61

Zakarkaitė D., Grabauskienė V.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 53-61.

Straipsnyje aptariamos echokardiografinių tyrimų metu diagnozuojamos širdies anomalijos ir būklės, galinčios būti potencialiu kardiogeninės embolizacijos šaltiniu.

Raktažodžiai: kardiogeninė embolizacija, echokardiografija, transezofaginė echokardiografija, diagnostika

Smegenų bioelektrinis aktyvumas: kilmė, registracija, įvertinimas / Liesienė V., Bertašius K., Jurkevičienė G. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 62-72.

Liesienė V., Bertašius K., Jurkevičienė G.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 62-72.

Straipsnyje aprašoma smegenų bioelektrinio aktyvumo kilmė, jo susiformavimo principai smegenų žievėje ir registravimo būdai. Pateikiama pagrindinių bioelektrinio aktyvumo elementų charakteristika, jų pasireiškimo laikas ir vieta, taip pat specifiniai bioelektrinio aktyvumo pakitimai, būdingi kai kurioms epilepsijos formoms. Elektroencefalografijos (EEG) pakitimai nagrinėjami keičiantis funkcinei nervų sistemos būsenai ir ontogenezėje. Aprašomi dažnai pasitaikantys ribiniai EEG elementai, svarbūs įvertinant ir sekant dinamikoje pasitaikančią neurologinę patologiją. Straipsnyje pateikiami EEG aprašymo ir analizės būdai, taip pat kartografija.

Raktažodžiai: elektroencefalografija, neurofiziologija, bioelektrinis aktyvumas, epileptiforminis aktyvumas, EEG kartografija

Elektromiografija neurologijoje / Klimašauskienė A., Maciulevičienė I., Lauraitienė L. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 73-79.

Klimašauskienė A., Maciulevičienė I., Lauraitienė L.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 73-79.

Straipsnis supažindina su svarbiausiu neuroraumeninių susirgimų diagnostikos elektrofiziologinio tyrimo metodu – elektroneuromiografija (ENMG). Aptariamos įvairios šio tyrimo metodikos: adatinė EMG, motorinių ir sensorinių nervų elektroneurografija, F-bangos, H-reflekso tyrimas, neuroraumeninės sinapsės funkcijos tyrimas ritminės stimuliacijos būdu, taip pat įvairių elektromiografinių fenomenų atsiradimo mechanizmai, klinikinė reikšmė.

Raktažodžiai: elektromiografija, elektroneurografija, neuroraumeninės jungties tyrimas

Sukeltųjų potencialų naudojimas klinikoje / Ulozienė I., Šeštakauskas K. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 80-87.

Ulozienė I., Šeštakauskas K.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 80-87.

Sukeltųjų potencialų (SP) tyrimai Lietuvoje dar yra reti. Straipsnyje aptariami literatūros autorių gauti rezultatai, tiriant įvairią patologiją. Gaunamas didelis klausos sukeltų kamieno potencialų (KSKP) jautrumas užpakalinės kaukolės daubos, ypač klausos ir pusiausvyros nervo neurinomų diagnostikoje, taip pat pakankamas SP informatyvumas tiriant demielinizuojančius pažeidimus ir kitą patologiją. Audiologinis skriningas yra kita vertinga KSKP taikymo sritis. Patirtis patvirtina literatūros autorių nuomonę, jog SP yra vertingas ir plačiau naudotinas tyrimo metodas, būtinas neurologijos ir neurochirurgijos klinikose, o kai kurioms ligoms - ir ambulatorinėje grandyje.

Mielografija / Račkauskas Ž., Šumauskas R., Kieda V. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 88-93.

Račkauskas Ž., Šumauskas R., Kieda V.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 88-93.

Mielografija – vienas svarbiausių nugaros smegenų ir stuburo pakenkimo tyrimų. Straipsnyje apžvelgiama mielografijos – kontrastinio nugaros smegenų ir stuburo kanalo tyrimo – istorija, kontrastinės medžiagos, naudojamos mielografijai, indikacijos mielografijai, tyrimo technika, aprašomos normalios ir patologinės mielogramos.

Raktažodžiai: mielografija, nugaros smegenys, stuburo kanalas, kontrastinis tyrimas

Otoneurologija klinikinėje praktikoje / Ulozienė I. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 94-95.

Ulozienė I.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 94-95.

Otoneurologija, būdama viena iš otorinolaringologijos sričių, yra ypač susijusi su klinikinių neurologinių klausimų sprendimu. Straipsnyje aptariami otoneurologinio tyrimo metodai, akcentuojant objektyvų visą vestibulinės funkcijos tyrimą elektronistagmografijos metodu. Pateikiamos pagrindinės indikacijos otoneurologo konsultacijai, otoneurologinio tyrimo klinikinė vertė.

Raktažodžiai: otoneurologija, elektronistagmografija, indikacijos otoneurologo konsultacijai

Neurooftalmologiniai diagnostiniai tyrimo metodai / Lukauskienė R. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 96-101.

Lukauskienė R.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 96-101.

Neurooftalmologinių diagnostinių tyrimų įvertinimas suteikia geresnę galimybę ištirti ligonius, kuriems yra įtariamas neurologinis ar neurochirurginis susirgimas, nes akių patologiniai simptomai ar sindromai gali būti vieni iš ankstyvųjų šių ligų požymių. Šiame straipsnyje apžvelgiame tam tikrą neurooftalmologinio tyrimo planą – regėjimo analizatoriaus funkcijos įvertinimą bei išorinės akių apžiūros neurooftalmologinius aspektus, kurie svarbūs nustatant anksčiau minėtus susirgimus.

Raktažodžiai: neurooftalmologinis tyrimas, regėjimo analizatorius, regėjimo laukas, vyzdys, neurooftalmologiniai sindromai

PET ir SPECT naudojimas neurologijoje / Kaubrys G. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 102-109.

Kaubrys G.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 102-109.

Straipsnyje aptariami pozitronų emisijos tomografija (PET) ir vieno fotono emisijos kompiuterinės tomografija (SPECT) – du greitai besivystantys, vis dažniau taikomi ir fundamentaliuosiuose neuromoksluose, ir klinikinėje neurologijoje vizualizacijos metodai, suteikiantys galimybę stebėti įvairių procesų vyksmą gyvo organizmo nervų sistemoje, nagrinėjami šių tyrimo metodų fizikiniai pagrindai, jų taikymo sritys bei diagnostinės galimybės, įvertinama PET ir SPECT vieta tarp kitų neurovizualizacijos metodų.

Raktažodžiai: pozitronų emisijos tomografija (PET), vieno fotono emisijos kompiuterinės tomografija (SPECT), neurovizualizacija

 

Angiografinė galvos smegenų ligų diagnostika. Bendroji dalis / Gvazdaitis A.R., Šidiškis J., Vilcinis R. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 110-116.

Gvazdaitis A.R., Šidiškis J., Vilcinis R.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 110-116.

Straipsnyje aprašoma angiografijos istorija, jos rūšys, technika, tyrimo indikacijos ir kontraindikacijos, galimos komplikacijos, pateikiama galvos smegenų kraujagyslių anatomija.

Raktažodžiai: angiografija, kompiuterinės tomografijos (KT) angiografija, magnetinio rezonanso (MR) angiografija, galvos smegenų kraujagyslės

Angiografinė galvos smegenų ligų diagnostika. Intrakranijinė hemoragija / Gvazdaitis A.R., Bernotas G. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 117-123.

Gvazdaitis A.R., Bernotas G.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 117-123.

Straipsnyje pateikiama angiografinė intrakranijines hemoragijas sukeliančių ligų charakteristika ir pagrindinės šių hemoragijų priežastys – arterinės aneurizmos, arterinės-veninės malformacijos ir jungtys.

Raktažodžiai: angiografija,  intrakranijinė hemoragija, arterinė aneurizma, arterinė-veninė malformacija, arterinė-veninė jungtis

Angiografinė galvos smegenų ligų diagnostika. Smegenų išemija / Gvazdaitis A.R., Marcinkevičius E. / Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 124-128.

Gvazdaitis A.R., Marcinkevičius E.
Neurologijos seminarai 1998; 2(4): 124-128.

Straipsnyje aprašomi angiografiniai galvos smegenų išemijos rodikliai ir dažniausiai smegenų išemiją sukeliančių ligų – aterosklerozės, fibromuskulinės displazijos, arteriito, moja-moja ligos ir arterinių-veninių jungčių – požymiai.

Raktažodžiai: angiografija, smegenų išemija, kolateralinė kraujotaka, aterosklerozė

Įrašo autorius Neurologijos seminarai