2001 m. Nr. 3(13)

Kaubrys G.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 9-14.

Kartais retai pasitaikanti liga, dešimtmečius buvusi gydytojų ir mokslininkų dėmesio periferijoje, sukelia netikėtą biologinių medicinos pagrindų perversmą. Dar rečiau ši medicinos aksiomų kaita įgauna milžinišką atgarsį visuomenėje, lydimą perdėto susidomėjimo ir baimės, ištisoms šalims pavirsta ekonomine katastrofa, o kitas priverčia peržiūrėti jau seniai nusistovėjusias susirgimų profilaktikos normas. Šis apibūdinimas nėra nei fantastinis, nei perdėtas, jei kalbama apie spongiformines encefalopatijas ir visiškai naujo pobūdžio ligas sukeliantį veiksnį – prioną. Pastarųjų metų įvykiai – tiek galvijų spongiforminės encefalopatijos epidemija Didžiojoje Britanijoje, tiek Creutzfeldt-Jakob ligos naujojo varianto atsiradimas – sukėlė didžiulį plačiosios visuomenės ir gydytojų bei mokslininkų susidomėjimą spongiforminėmis encefalopatijomis (priono ligomis). Plačiąjai visuomenei grėsmingas atrodė "paslaptingas" užsikrėtimo šia liga pobūdis bei daugelio priemonių, naudojamų apsisaugoti nuo kitų infekcinių ligų, neveiksmingumas. Be to, kai kuriose šalyse galvijų spongiforminė encefalopatija sukėlė katastrofiškus ekonominius padarinius. Tai vyksta nepakitus sergamumui sporadine Creutzfeldt-Jakob liga, kuri sudaro daugumą žmonių spongiforminių encefalopatijų atvejų ir nėra susijusi su galvijų spongiformine encefalopatija bei neturi epidemiologinių infekcinės ligos požymių.

Spongiforminių encefalopatijų (SE) arba priono ligų (PrL) tyrimai verčia visiškai naujai pažvelgti į infekcines ligas apskritai, be to, keičia požiūrį ir į neurodegeneracines bei genetines ligas. Kai kurie bendri patomorfologiniai priono ligų ir Alzheimerio ligos bruožai (amiloidinės plokštelės smegenyse) atkreipė dėmesį į tai, kad neurodegeneracines ligas sukelia sutrikęs baltymų metabolizmas. Sergant neurodegeneracinėmis ligomis sutrinka specifinių baltymų metabolizmas, patologiškai pakitęs baltymas kaupiasi neuronuose, sukeldamas jų žuvimą. Neurodegeneracinėms ligoms būdingi įvairūs mechanizmai, kurie skatina patologinės baltymo formos susidarymą. Patologiškai pakitę baltymai gali susidaryti sutrikus baltymo tretinės struktūros formavimuisi, proteolitiniam baltymo skaldymui, pakitus genų ekspresijai ar sulėtėjus baltymo skaidymo mechanizmams. Pakitę ar padidintu kiekiu sintezuoti baltymai dažnai kaupiasi, kadangi ląsteliniai mechanizmai yra nepajėgūs jų pašalinti. Skirtingi patologiškai pakitę baltymai sukelia specifinių centrinės nervų sistemos struktūrų disfunkciją ir pažeidimą, tuo būdu pasireikšdami skirtingais klinikiniais reiškiniais, t.y. sukeldami skirtingas ligas. Atrodytų, kodėl reikia kalbėti apie neurodegeneracines ligas, jei kalbama apie naujo tipo infekcinę ligą. Tačiau spongiformonės encefalopatijos gali būti ir infekcinės, ir sporadinės, ir genetinės ligos, pasireiškiančios nervų sistemos degeneracija. Vis dėlto labiausiai neįprastas dalykas turbūt yra pats SE sukeliantis veiksnys – priono baltymas. Mintis, kad baltymas gali būti infekciją sukeliantis patogeninis veiksnys ir pasireikšti centrinės nervų sistemos progresuojančia degeneracija, buvo priimta mokslinėje bendrijoje sunkiai, po ilgų ir karštų ginčų [1]. Buvo daug bandymų surasti spongiforminėms encefalopatijoms labiau "įprastą" infekcinį veiksnį. Tačiau prionų koncepcija ne tik paaiškino, kaip liga gali būti kartu ir infekcinė, ir genetinė, bet ir atskleidė iki šiol nežinotą neurologinių susirgimų grupę [2]. Būtent visiškai naujo, iki šiol nežinoto etiologinio veiksnio atradimu iš dalies galima paaiškinti milžinišką susidomėjimą liga, kuri yra labai reta. Palyginimui galima pasakyti, kad šiuo metu JAV yra apie 400 žmonių, sergančių Creutzfeldt-Jakob liga ar kita spongiformine encefalopatija, tuo tarpu Alzheimerio liga serga 4 milijonai, Parkinsono liga – 1 milijonas, šonine amiotrofine skleroze – apie 20 tūkstančių, o Huntingtono liga – apie 30 tūkstančių žmonių [2].

Prionų tyrimai iškėlė kelias iš esmės naujas idėjas. Pirma, prionas yra vienintelis žinomas infekciją sukeliantis veiksnys, neturintis jokių nukleininių rūgščių. Visi kiti infekcinių ligų sukėlėjai turi genomus, sudarytus arba iš DNR, arba iš RNR, kurių pagrindu sintezuojami sukėlėjo baltymai. Prionai yra infekciniai proteinai. Prionai reprodukuojasi panaudodami normalų ląstelės priono baltymą ir stimuliuodami jo virtimą į patogenišką izoformą. Pagrindinis bruožas, skiriantis virusus nuo prionų, yra tas, kad patogeniniai prionai yra koduojami paties organizmo chromosomų geno. Antra, priono ligos gali pasireikšti kaip infekcinės, genetinės ar sporadinės. Nė viena kita ligų grupė, sukeliama vienos rūšies patogeninio veiksnio, neturi tokio plataus klinikinių pasireiškimų spektro. Trečia, priono ligos išsivysto kaupiantis patologinei priono baltymo formai, kuri turi tą pačią sudėtį, bet skirtingą konformaciją nei jos pirmtakas – natūralus ląstelinis priono baltymas. Skiriasi tik šių baltymų trimatė erdvinė struktūra. Ketvirta, patologinė priono baltymo forma gali turėti daugelį skirtingų konformacijų, kurių kiekviena sukelia skirtingą ligą [2]. Tai, kad egzistuoja atskiros prionų rūšys, kurios sugeba save reprodukuoti, iškėlė fundamentalų klausimą, kaip biologinė informacija gali būti užkoduota ne nukleininių rūgščių molekulėse. Pastaruoju metu atlikti tyrimai rodo, kad prionų įvairovė yra koduojama jų konformacijoje – tretinėje ir ketvirtinėje priono baltymo struktūroje. Patologinis tam tikros rūšies priono proteinas veikia kaip šablonas, paversdamas normalią ląstelinę baltymo formą nauja, patologiškai pakitusio priono baltymo molekule, bet būtent tos rūšies, koks buvo "šablonas" [1].

Nors infekcinės priono ligos sudaro mažiau nei 1% visų priono ligų atvejų, užsikrėtimo šiomis ligomis aplinkybės yra labai dramatiškos. Ritualinis kanibalizmas sukėlė kuru ligos epidemiją Naujojoje Gvinėjoje, "industrinis galvijų kanibalizmas" yra galvijų spongiforminės encefalopatijos priežastis Europoje. Nedaug, bet daugiau žmonių serga Creutzfeldt-Jakob ligos naujuoju variantu, kuris sukeliamas prionais užkrėstos jautienos produktų.

Priono ligų ypatumas, sukėlęs didžiausią atgarsį ir ažiotažą visuomenėje, yra šios infekcijos sugebėjimas pereiti tarprūšinius barjerus. Scrapie (avių SE) infekcinis veiksnys, tapęs galvijų spongiforminės encefalopatijos sukėlėju, įgijo sugebėjimą užkrėsti ir žmones. Panaudojant matematinio modeliavimo metodus ir remiantis dabartiniu sergamumu Didžiojoje Britanijoje bei spėjamu inkubaciniu periodu, prognozuojama, kad bendras Creutzfeldt-Jakob ligos naujo varianto atvejų skaičius šioje šalyje niekada neviršys 600 atvejų [3]. Be to, sergamumas galvijų spongiformine encefalopatija Didžiojoje Britanijoje greitai mažėja, taigi kalbėti apie galimą naujo varianto Creutzfeldt-Jakob ligos epidemiją nėra rimtesnio pagrindo. Tačiau netikrumo yra – šiuo metu nėra aišku, kiek reali yra galimybė užsikrėsti žmonėms naujo varianto Creutzfeldt-Jakob liga nuo kitų žmonių, esančių inkubaciniame periode, per chirurginius ir kitoms invazinėms procedūroms naudojamus instrumentus, donorų kraują, audinius, organus [4]. Eksperimentiškai įrodyta principinė galimybė užsikrėsti per kraują [5] jau pakeitė tarptautinę kraujo produktų panaudojimo politiką. Kai kurios šalys įvedė donorystės apribojimus žmonėms, gyvenusiems ar vien tik besilankiusiems Didžiojoje Britanijoje ar net kontinentinėje Europoje. 1997 metais JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) pradėjo taikyti griežtus kraujo preparatų ruošimo bei naudojimo, taip pat audinių bei organų transplantacijos apribojimus [4]. Didžiojoje Britanijoje natyvinio kraujo perpylimai šiuo metu nebeatliekami. Nors žmonių užsikrėtimo rizika tik teorinė, minėtoje šalyje prieš kraujo perpylimą leukodeplecijos būdu iš kraujo pašalinami leukocitai. Jungtinėse Amerikos Valstijose bandoma pasverti riziką užsikrėsti Creutzfeldt-Jakob ligos naujuoju variantu per kraują ir kraujo trūkumo galimybę, įvedus naujus apribojimus. Amerikos Raudonasis Kryžius, tiekiantis pusę JAV perpilamo kraujo, įvedė netgi griežtesnius apribojimus, nei reikalavo FDA. Atsisakoma imti kraują iš asmenų, kurie praleido Didžiojoje Britanijoje 3 mėnesius ar daugiau nuo 1980 metų, arba praleido 6 mėnesius ar daugiau bet kurioje kitoje Europos šalyje nuo 1980 metų, taip pat iš asmenų, kuriems nuo 1980 metų bent vieną kartą kraujas buvo perpiltas Didžiojoje Britanijoje [6]. Ši griežta politika grindžiama ne tik teorine užkrėtimo per kraują galimybe, bet ir tuo, kad nėra jokių priemonių, kurių pagalba būtų galima nustatyti Creutzfeldt-Jakob ligos naujojo varianto infekcinio veiksnio buvimą žmogaus kraujyje [6]. Yra abejonių dėl intraveninių imunoglobulinų tolesnio naudojimo. Jei šie produktai būtų užkrėsti ir nuo jų galima būtų užsikrėsti, jie galėtų sukelti didžiulį infekcijos išplitimą, nes yra ruošiami iš daugelio donorų kraujo ir skiriami dideliam skaičiui recipientų [7]. Kita vertus, tai, kad nėra Creutzfeldt-Jakob ligos naujojo varianto atvejų tarp ligonių, sergančių hemofilija, daro abejotina galimybę užsikrėsti per kraują.

LITERATŪRA

1. Johnson RT, Gibbs CJ. Medical progress: Creutzfeld-Jakob disease and related transmissible spongiform encephalopathies. NEJM 1998; 339(27): 1994-2004.
2. Prusiner SB. Shattuck Lecture – Neurodegenerative diseases and prions. NEJM 2001; 344(20): 1516-26.
3. Brown P. Bovine spongiform encephalopathy and variant Creutzfeld-Jakob disease. BMJ 2001; 322(7290): 841-4.
4. Jackson M, Rickman LS, Pugliese G. Emerging infectious diseases. Am J Nurs 2000; 100(10): 66-71.
5. Dobson R. Scientists show that vCJD can be transmitted through blood. BMJ 2000; 321(7263): 721.
6. Mitka M. FDA wants more restrictions on donated blood. JAMA 2001; 286(4): 408.
7. Roos RP. Controlling new prion diseases. NEJM 2001; 344(20): 1548-51

Gulbinovič J.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 15-20.

Iki antibiotikų atradimo sergantieji bakteriniu meningitu beveik visada mirdavo. Nors pradėjus vartoti antibiotikus liga tapo išgydoma, sergamumas ir mirštamumas nuo šios ligos išlieka gana didelis. Šiame straipsnyje aprašytos ligos epidemiogijos kryptys, pateiktos  svarbios tradicinių ir naujų antibaterinių vaistų, vartojamų meningitui gydyti,  savybės, taip pat nurodytos praktinės šia liga sergančių pacientų gydymo antibakteriniais vaistais rekomendacijos.

Raktažodžiai: bakterinis meningitas, epidemiologija, gydymo rekomendacijos, Streptococcus agalactiae, Neisseria meningitidis, Streptococcus pneumoniae, Listeria monocytogenes, Haemophilus influenzae, Pseudomonas aeruginosa, Enterobacteriaceae, benzilpenicilinas, ampicilinas, ceftriaksonas, cefotaksimas, ceftazidimas, aminoglikozidai, trimetoprimas-sulfametoksazolis, vankomicinas, intratekalinis vaistų vartojimas, deksametazonas

Plioplys A.V.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 21-24.

A grupės beta-hemolizinės streptokokinės (GABHS) infekcijos gali sukelti neurologinius sutrikimus vaikams. Sydenhamo chorėja yra vienas iš reumato diagnostinių kriterijų. Pastaruoju metu aprašoma veikų neurologinių ir elgesio sutrikimų kombinacija, kurią blogina GABHS infekcija. Ši simptomų plejada pavadinta Pediatrinėmis autoimuninėmis neuropsichiatrinėmis ligomis, susijusiomis su streptokokine infekcija (PANDAS). Straipsnyje apžvelgiama šios būklės klinika ir diagnostiniai kriterijai.

Raktažodžiai: PANDAS, Sydenhamo chorėja, streptokokinė infekcija

Mickienė A., Laiškonis A.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 25-30.

Laimo boreliozė yra labiausiai paplitusi erkių pernešama liga Europoje. Boreliozė pažeidžia daugelį organizmo sistemų, iš kurių kliniškai svarbiausias yra nervų sistemos pažeidimas. Pagrindinė šios ligos hiperdiagnostikos ir gydymo klaidų priežastis yra nepagrįstai dažnai taikoma ir neretai klaidingai interpretuojama Laimo ligos serologija. Straipsnyje pateikiama literatūros apžvalga apie neuroboreliozę. Ypatingas dėmesys skiriamas ligos klinikai, atskirų stadijų klasifikacijai ir diagnostikos kriterijams. Nurodomi serologinės Laimo ligos diagnostikos principai, rezultatų interpretacija ir pagrindinės vertinimo klaidos. Aptariamas neuroboreliozės gydymas.

Raktažodžiai: neuroboreliozė, meningoradikulitas, encefalomielitas, serologinė diagnostika

Mickienė A., Laiškonis A.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 31-37.

Dėl didelio mirtingumo ir ilgalaikių pasekmių herpetinių virusų sukeltos CNS ligos yra ypatingai svarbios. Antivirusinis gydymas ženkliai pagerina šių ligų prognozę, todėl svarbiausias vaidmuo tenka ankstyvai etiologinei jų diagnostikai. Straipsnyje pateikiama literatūros apžvalga apie herpes simplex ir varicela zoster virusų sukeliamus CNS pažeidimus. Apžvelgiama šių ligų patogenezė, epidemiologijos ypatumai, klinika. Didžiausias dėmesys skiriamas racionaliai šiuolaikinei etiologinei diagnostikai, akcentuojant atskirų diagnostikos metodų privalumus ir trūkumus. Aptariamas antivirusinis gydymas bei prognozę lemiantys faktoriai.

Raktažodžiai: herpes simplex virusas, varicela zoster virusas, encefalitas, meningitas, diagnostika

Jatužis D.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 38-42.

Persirgus paralyžiniu poliomielitu, po ilgai trukusio funkcinės ir neurologinės stabilizacijos periodo vyresniame amžiuje neretai atsiranda vėlyvos komplikacijos. Postpoliomielitiniu sindromu (PPS) apibrėžiamas naujas progresuojantis raumenų silpnumas, nuovargis ir raumenų skausmai. Kai šiuos reiškinius lydi progresuojanti raumenų atrofija ir nėra kitų ligos priežasčių, būklė yra vadinama progresuojančia postpoliomielitine raumenų atrofija (PPRA). Po ūminio paralyžinio poliomielito išlikę periferiniai motoriniai neuronai perima žuvusiųjų funkcijas: vyksta motorinių vienetų remodeliacija, denervuotų raumenų skaidulų reinervacija likusių neuronų aksonų šakelėmis. Manoma, jog PPS vystosi dėl pastovaus metabolinio streso, tenkančio išlikusiems hiperfunkcionuojantiems neuronams, kuris ilgainiui sukelia lėtą nervų galūnėlių dekompensaciją bei raumeninių skaidulų denervaciją. Diagnozuojant PPS svarbi patikima persirgto poliomielito anamnezė, dalinis motorinių funkcijų atsistatymas ir gana ilgas (³15 metų) stabilizacijos periodas, naujai atsiradę būdingi klinikiniai simptomai ir kitų ligos priežasčių atmetimas. Kadangi specifinės farmakoterapijos nėra, gydant PPS ir PPRA akcentuojamos simptominės ir palaikomosios priemonės.

Raktažodžiai: paralyžinis poliomielitas, progresuojantis raumenų silpnumas, postpoliomielitinis sindromas, progresuojanti postpoliomielitinė raumenų atrofija

Dunant Y., Estade M., Magistris M.R., Safran A.B.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 43-47.

Botulizmo toksinas sukelia sporadines intoksikacijas, kai kurios iš jų gali tapti pražūtingomis. Kiekvienas iš skirtingų toksino serotipų sudarytas iš sunkiosios grandinės, kuri specifiškai tvirtinasi prie periferinių cholinerginių nervų galūnių, ir lengvosios grandinės, kuri skaldo transmiterių išskyrimo reguliacijai svarbius baltymus. Šiame straipsnyje aprašoma, kaip šis toksinas, vienas stipriausių iš žinomų nuodų, blokuoja daugeliui savaičių sinapsinį perdavimą periferinėse cholinerginėse sinapsėse, sukeldamas raumenų paralyžių ir pažeisdamas parasimpatinę nervų sistemą. Straipsnyje apžvelgiama botulizmo epidemiologija, klinika, diagnostika ir gydymas.

Raktažodžiai: botulizmo toksinas, botulizmas, Clostridium botulinum, epidemiologija, apžvalga, gydymas

Marcinkutė A.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 48-51.

Toksoplazmozė yra viena iš labiausiai paplitusių parazitozių  pasaulyje. Kontaktas su katino fekalijomis užkrėsta išorine aplinka ir termiškai nepakankamai apdorotos mėsos valgymas, geras parazito prisitaikymas egzistuoti šeimininko organizme sąlygoja iki 2 milijardų žmonių infekuotumą pasaulyje. Įvairiais klinikiniais sindromais pasireiškianti T. gondii infekcija, jos eiga ir išeitys priklauso nuo makrorganizmo imuninės sistemos būklės. T. gondii infekcijos ir susirgimo įvertinimas bei supratimas yra svarbus klinikiniu ir epidemiologiniu požiūriu. Pirminė toksoplazminė infekcija yra paprastai besimptominė, ji pasitaiko kur kas dažniau negu toksoplazmozė.

Raktažodžiai: T. gondii infekcija, specifiniai antikūnai, įgyta toksoplazmozė, parazitinė zoonozė

Jaržemskas E., Dementavičienė J., Gleiznienė R., Kvaščevičius R., Marcinkutė A., Rožukas A.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 52-59.

Pirminė CNS echinokokozė – retas susirgimas, pasireiškiantis įvairiais neurologiniais sindromais ligos išeičių stadijoje. Straipsnyje pateikiami duomenys apie susirgimo sukėlėją, ligos epidemiologiją, kliniką, diagnostiką, gydymą. Aprašomas, mūsų žiniomis, pirmasis Lietuvoje pirminės centrinės nervų sistemos echinokokozės atvejis, diagnozuotas ir kompleksiškai gydytas chirurginiais ir terapiniais metodais.

Raktažodžiai: neuroechinokokozė, hidatinė galvos smegenų liga, echinokokozė

Radzišauskienė D., Žagminas K., Ambrozaitis A.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 60-63.

Lietuvoje gripas ir kiti ūminiai kvėpavimo takų susirgimai sudaro didžiausią bendro infekcinio sergamumo dalį. Ligą sukelia Orthomyx virusai. Žinomi trys gripo viruso tipai: A, B ir C. Gripo virusinei infekcijai būdingas didelis kontagioziškumo indeksas, efektyvus oro-lašelinis plitimo būdas. Dėl genomo mutacijų kasmet atsiranda nauji gripo virusai, turintys skirtingus paviršiaus antigenus, todėl kyla epidemijos. Per gripo epidemijas padaugėja sergančiųjų pneumonijomis, paūmėja lėtinės ligos. Todėl daugėja hospitalizacijos atvejų. Gripo epidemijų metu visada konstatuojamas bendras gyventojų mirtingumo padidėjimas. Ligos patogenezėje svarbiausias vaidmuo tenka viruso sukeltam citopatiniam efektui ir sergančiojo imuniniam atsakui.

Raktažodžiai: gripas, hemagliutininas, neuraminidazė

Radzišauskienė D., Ambrozaitis A., Žagminas K.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 64-67.

Gripo virusinei infekcijai būdinga ūmi pradžia, karščiavimas, sausas kosulys, galvos skausmas, raumenų skausmas, nuovargis. Gripo klinikinė raiška gali būti labai įvairi, pradedant lengvos eigos rinitu ar faringitu ir baigiant žaibine virusine pneumonija, kuri dažnai baigiasi mirtimi. Daugelis simptomų ir požymių išnyksta per savaitę. Gripas yra pavojingas savo komplikacijomis. Epidemijų metu dažniausios komplikacijos yra bakterinės infekcijos ir lėtinių ligų paūmėjimai. Gripo komplikacijos dažniau atsiranda pagyvenusiems žmonėms ir bet kokio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis. Nervų sistemos komplikacijos (dažniausiai būna ūminis gripo encefalitas ir poinfekcinė encefalopatija) dažniau pasireiškia pandemijų metu, o epidemijų metu būna retai. Gripo diagnozei patvirtinti būtina laboratorinė diagnostika. Praktikoje taikomi tokie metodai: viruso išskyrimas iš ląstelių kultūros, grandinė polimerazių reakcija (PCR) ir hemagliutinino antikūnų nustatymas. Etiologiniam gripo gydymui vartojami rimantadinas, amantadinas ir neuraminidazės inhibitoriai: zanamiviras, oseltamiviras.

Raktažodžiai: gripas, encefalitas, encefalopatija, hemagliutinacijos slopinimo metodas, neuraminidazės inhibitoriai

Plioplys A.V.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 68-76.

Lėtinio nuovargio sindromas yra nepakankamai aiški sąvoka. Dauguma gydytojų abejoja šio sindromo egzistavimu. Vis dėlto jis tikrai yra ir gali turėti milžinišką poveikį pacientams, keisdamas juos iš aktyvaus ir darbingo žmogaus į prirakintą prie lovos ir negalintį dirbti. Šiame straipsnyje apžvelgiama lėtinio nuovargio sindromo klinikinė išraiška, diagnostiniai kriterijai, diferencinė diagnostika, klinikinis tyrimas ir prieinamas medikamentinis gydymas.

Raktažodžiai: lėtinio nuovargio sindromas, nuovargis

Kilčiauskienė V.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 77-82.

Poliomielito virusas yra vienas iš svarbiausių patogeninių agentų, pažeidžiančių žmogaus CNS ir sąlygojančių apatinių galūnių paralyžiaus išsivystymą, dažniausiai luošinantį ligonius visam gyvenimui. Nustatyta, kad Lietuvoje iki 1957-58 metų vakcinacijos prieš poliomielitą buvo registruojamas aukštas sergamumo lygis. 1928-1965 m. užregistruota 1966 laukinio poliomielito atvejų, o nuo 1965 m. stebimi tik pavieniai šios ligos atvejai. Nors 1972 m. buvo užregistruotas paskutinis laukinio poliomielito atvejis šalyje, pavojus šiai ligai pasireikšti išliko ir šiandien, kadangi pasaulyje egzistuoja endeminės poliomielitui šalys, kuriose vis dar sergama šia liga. Lietuva dalyvauja PSO poliomielito likvidavimo programoje, sukurdama poliomielito ir ūmių vangių paralyžių (ŪVP) epidemiologinės priežiūros sistemą.

Raktažodžiai: vakcininis ir laukinis poliomielitas, enterovirusai, virulentiškumas, RNR, sergamumas, ŪVP, PSO, paralyžius

Vaišvilienė D.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 83-89.

Erkinį encefalitą (EE) sukelia RNR virusas, priklausantis Flaviviridae šeimai. Skiriami du EE viruso subtipai: europinis ir Tolimųjų Rytų. Šie subtipai yra artimai susiję antigeniniais ryšiais. Virusas vidutiniškai atsparus išorinėje aplinkoje.
Lietuvoje paplitusios Ixodes ricinus ir Dermacentor reticulatus erkės. Iš abiejų rūšių erkių išskirtas EE virusas. Erkių vis daugėja. Sergamumo EE padidėjimas stebimas nuo 1993 m. Didžiausias sergamumas užregistruotas 1997 metais. 2000 m. EE sirgo 419 asmenų (11,3/100 000). Daugelį metų didžiausias sergamumas registruojamas vidurio Lietuvoje: Šiaulių, Kauno ir Panevėžio apskrityse.
Laboratorinė EE diagnozė pagrįsta serologiniais metodais. Plačiausiai taikomas IFA (imunofermentinė analizė) metodas. IgM antikūnai jau pirmomis ligos dienomis aptinkami 95% ligonių.

Raktažodžiai: erkinis encefalitas (EE), erkinio encefalito virusas, erkės, pulas, izoliatas, imunofermentinės analizės (IFA) metodas, IgM antikūnai, IgG antikūnai

Jaroš O., Jaroš O.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 90-93.

254 ligonių su nustatyta bakterinio meningoencefalito etiologija (meningokokinė – 135, pneumokokinė – 76, stafilokokinė – 43 atvejai) ir 120 susirgimo atvejų su nežinoma etiologija klinikinis tyrimas leido autoriams išskirti akių judėjimo sutrikimų sindrominius kompleksus, tarp jų ir originalius, anksčiau neaprašytus prieinamoje medicininėje literatūroje. Parodyta, kad akių judesių sutrikimų pokyčių ligos dinamikoje įvertinimas leidžia apibrėžti uždegiminio-pabrinkiminio proceso išplitimo laipsnį, nustatyti konkrečių morfologinių strutūrų pakenkimo židinius ir tam tikru laipsniu prognozuoti vystymosi dinamiką bei galimą bakterinio meningoencefalito išeitį.

Raktažodžiai: bakterinis meningoencefalitas, akių judesių sutrikimai, smegenų pabrinkimas, koma

Weitbrecht W.-U., Hemicker M.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 94-98.

Borreliosis is a tick vectorborne disease. Clinical heterogenity of symptoms and false negative serology at the start of neurologic manifestations are the main problems in diagnosis of neuroborreliosis. On the other hand due to high background seroprevalence of anti-Borrelia antibodies clinical classification is crucial for diagnosis. In this investigation we included all patients (n=247, age 28,5 +/23,5 years), who were admitted to the regional hospital Gummersbach with presumed neuroborreliosis from 1/1/96 to 31/12/99. The diagnosis of neuroborreliosis (n=85) was ascertained by clinical symptoms, cerebrospinal fluid pleocytosis and/or positive intrathecal antibody production. The vast majority of our patients were admitted in early stages of neuroborreliosis with meningitis and radiculoneuritis as main clinical features. In our hospital cohort more children and young people (56,3%) suffered from neuroborreliosis compared to middle aged or elderly . The highest probability for neuroborreliosis was found to be between May and October. On the basis of clinical symptoms and cerebrospinal fluid findings the clinical features were as follows: 31,76% meningitis with facial palsy, 47% meningitis without facial palsy, 17,65% radiculoneuritis with radicular pain, paresis and loss of sensibility, and 3,53% encephalomyelitis. Most marked cerebrospinal fluid findings were pleocytosis (mean: 412/3 mm³) and increased protein (mean: 92,3 mg/dl). All patients suffering from neuroborreliosis were treated with antibiotics.

Raktažodžiai: central nervous system infections, neuroborreliosis, seasonality, clinical features

Kazlauskas H.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 99-102.

Nors Lietuvoje daug padaryta, gerinant ligonių, sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis, profilaktiką, diagnostiką ir gydymą, tačiau ligoniams, sergantiems galvos smegenų insultu, ši pagalba dar nėra pakankamai gera.
Darbo tikslas. Išanalizuoti situaciją Klaipėdos mieste galvos smegenų insulto (GSI) požiūriu iki 1995 metų.
Ligonių kontingentas ir metodika. Tirti 25 m. ir vyresni Klaipėdos miesto gyventojai. Įvertinta situacija mieste insulto profilaktinių ir kitų organizacinių priemonių (hospitalizacijos, diagnostikos, gydymo) aspektu. Įvertintas sergamumas, mirtingumas ir pirminis invalidumas dėl GSI Klaipėdoje.
Rezultatai. Analizuojant išeities situaciją GSI požiūriu, nustatyta, kad standartizuotas sergamumas GSI 25-64 m. amžiaus grupėje 1994 m. Klaipėdos mieste buvo didelis: vyrų – 162/100 000, moterų – 135/100 000, o 65-79 m. amžiaus grupėje vyrų – 1740/100 000, moterų – 1263/100 000. Bendras standartizuotas mirtingumas 25-64 m. amžiaus grupėje 1991-1994 m. laikotarpiu padidėjo nuo 37,6/100 000 (1991 m.) iki 61,0/100 000 (1994 m.). Pirminis invalidumas dėl GSI Klaipėdos mieste 1991-1994 m. laikotarpiu rodė tendenciją didėti.
Išvados. Situacija GSI požiūriu Klaipėdos mieste iki 1995 m. buvo nepalanki. Didelis sergamumas, mirtingumas ir mirštamumas nuo GSI bei didėjantis pirminis invalidumas rodė, kad medicinos pagalba insultu sergantiems ligoniams nebuvo geros kokybės ir šios tarnybos darbą reikia tobulinti.

Raktažodžiai: insultas, sergamumas GSI, mirtingumas nuo GSI, išeities situacija

Bičkuvienė I., Pauliukas P.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 103-106.

54-ių metų ligonė gydėsi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, angiochirurgijos skyriuje dėl 6 mėnesius lėtai progresuojančio rijimo sutrikimo ir prikimusio balso. Aortos lanko šakų angiografijos duomenimis, įtartas mieginio glomuso auglys. Kaklo kompiuterinės tomografijos būdu kairėje parafaringinėje srityje diagnozuotas aiškių ribų homogeniškas beveik izodencinio tankio 5,2x3,7x4 cm nekaupiantis kontrasto auglys. Ligonė operuota. Galutinė diagnozė patvirtinta chirurginio gydymo radiniais ir histologinio tyrimo duomenimis – tai klajoklio nervo neurilemoma. Ligonė stebėta pooperaciniame periode, praėjus 3, 6 ir 15 mėnesių po operacijos. Pooperacinė dinamika teigiama, nors bulbarinis sindromas nevisiškai regresavo. Magnetinio rezonanso tomografija, atlikta praėjus 15 mėnesių po operacijos, auglio audinio nediagnozavo. Pateikta literatūros apžvalga.

Raktažodžiai: klajoklis nervas, neurilemoma, chirurginis gydymas

Vaičienė N., Barkauskienė P.
Neurologijos seminarai 2001; 3(13): 107-110.

Neuroboreliozė gali sukelti gausius ir įvairius neurologinius pažeidimus. Uždegiminis vaskulitas, būdingas Laimo ligos patologinis pažeidimas, gali pasireikšti smegenų vaskulitu bei sukelti išeminį ir hemoraginį insultą.
Straipsnyje rašome apie 8 metų mergaitę, kuriai išsivystė išeminis insultas, sukeltas neuroboreliozės. Diagnozę pagrindėme radę teigiamus imunoglobulinų titrus, vaskulitinius pokyčius kairiojoje vidurinėje smegenų arterijoje, atliekant angiografinį tyrimą, bei neradę kitų ligų ar priežasčių, dažniausiai sukeliančių insultus vaikams.

Raktažodžiai: neuroboreliozė, insultas, vaikai