Ilgalaikio antipsichotikų vartojimo sukeltos vėlyvosios diskinezijos gydymas: klinikinių atvejų aprašymas ir literatūros apžvalga
Treatment of tardive dyskinesia caused by long-term antipsychotic use: case reports and literature review

Pabarčiūtė I., Karnickas M.
Neurologijos seminarai 2020; 24(86): 373-383.

Santrauka

Įvadas. Vėlyvoji diskinezija – judėjimo sutrikimas, prasidedantis bent keletą mėnesių vartojant dopamino receptorių blokatorius. Šie vaistai apima daugumą vaistų nuo psichozės, kurių vartojimas plačiai taikomas gydant psichikos ligas. Ši neįgalumą sukelianti būklė išliks klinikine šiuolaikinės psichiatrijos dalimi, o pastaraisiais metais literatūroje pasirodęs didelis publikacijų apie vėlyvąją diskineziją skaičius yra didžiulis postūmis šioje srityje.
Atvejų aprašymai. 43 metų moteris, serganti paranoidine šizofrenija, 2018 m. hospitalizuota dėl viso kūno nuolatinių nevalingų judesių, itin išreikštų apie 2 metus. Pacientė antipsichotikus vartoja apie 20 metų, pirmieji diskineziniai judesiai pastebėti prieš 10 metų (įvairūs trūkčiojimai) ir aprašyti 2014 m. (čepsėjimas). Pacientei diagnozuota vėlyvoji diskinezija, paskirtas gydymas tetrabenazinu. Pacientės būklė stacionare akivaizdžiai gerėjo, stereotipiški distoniniai-hiperkineziniai galūnių ir liemens judesiai bei kiti simptomai išnyko.
Kita pacientė – 55 metų moteris, 2019 m. hospitalizuota dėl nevalingų judesių, reguliariai antipsichotikus vartojusi apie 10 metų dėl kliedesinio sutrikimo. Akatizija ir rankų diskinezijos atsirado prieš 7 metus, pamažu progresavo iki veido, kaklo, rankų, liemens choreoatetoidinių judesių. Hospitalizacijos metu diagnozuota paranoidinė šizofrenija, vėlyvoji diskinezija, paskirtas gydymas tetrabenazinu. Gydant sumažėjo nevalingų judesių amplitudė, pacientė tapo labiau funkcionali.
Literatūros apžvalga. Vienas sunkumų psichiatrijoje, gydant vėlyvąją diskineziją, – poreikis tęsti būklę sąlygojusius antipsichotikus. Geriausias pasirinkimas būtų antros kartos atipiniai antipsichotikai. Pirmo pasirinkimo vaistai vėlyvajai diskinezijai gydyti yra VMAT2 inhibitoriai – deutetrabenazinas, valbenazinas, jei šie vaistai neprieinami – tetrabenazinas.
Išvados. Norint pateikti patikimas, įrodymais pagrįstas vėlyvosios diskinezijos gydymo rekomendacijas, geriau suprasti jos patofiziologiją, genetinę predispoziciją ir gydymui skirtus preparatus, reikėtų atlikti daugiau, didesnių imčių ir vienodesnių sąlygų tyrimų.

Raktažodžiai: vėlyvoji diskinezija, vėlyvosios diskinezijos gydymas.

 

Summary

Introduction. Tardive dyskinesia is a movement disorder that begins with exposure to dopamine receptor-blocking agents for at least a few months. These agents include most of antipsychotics, which are widely used to treat mental illness. This disabling condition will remain a clinical part of modern psychiatry, and the large number of publications on tardive dyskinesia that have appeared in the literature in recent years is a huge step forward in this area.
Case descriptions. A 43-year-old woman with paranoid schizophrenia was hospitalized in 2018 due to constant involuntary movements of the whole body, especially expressed for ~2 years. The patient had been taking antipsychotics for about 20 years, the first dyskinetic movements were observed ~10 years ago (various jerks) and described in 2014 (champing). Tardive dyskinesia was diagnosed and the patient was treated with tetrabenazine. The patient’s condition in the hospital clearly improved, the stereotypical dystonic-hyperkinetic movements of the limbs and torso and other symptoms disappeared.
Another patient, a 55-year-old woman hospitalized for involuntary movements in 2019, had been regularly taking antipsychotics for delusional disorder for ~10 years. Akathisia and hand dyskinesia appeared ~7 years ago and gradually progressed to choreoathetoid movements of the face, neck, arms, and torso. Paranoid schizophrenia and tardive dyskinesia were diagnosed during hospitalization and treatment with tetrabenazine was initiated. During treatment, the amplitude of involuntary movements partially decreased and the patient became more functional.
Literature review. One of the difficulties in treating tardive dyskinesia in psychiatry is the need to continue the antipsychotics that caused the condition. In this case, the best choice would be second-generation atypical antipsychotics. The first-line treatment for tardive dyskinesia is VMAT2 inhibitors – deutetrabenazine, valbenazine; if they are not available – tetrabenazine.
Conclusions. In order to provide reliable evidence-based recommendations for the treatment of tardive dyskinesia and to better understand its pathophysiology, genetic predisposition, and therapeutic agents, more studies with larger samples and more uniform conditions are needed.

Keywords: tardive dyskinesia, treatment of tardive dyskinesia.

 

Straipsnis lietuvių kalba | Article in Lithuanian

DOI: 10.29014/ns.2020.47

Atsisiųsti PDF | Download PDF

Copyright: © Neurologijos seminarai, 2020. Open Access. This article is distributed under the terms of the Creative Commons Attribution 4.0 International License CC-BY 4.0 (http://creativecommons.org/licenses/by/4.0/), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided you give appropriate credit to the original author(s) and the source, provide a link to the Creative Commons license, and indicate if changes were made.

NEUROLOGIJOS SEMINARAI • ISSN 1392-3064 | eISSN 2424-5917

Įrašo autorius Neurologijos seminarai