Stuburo stabilizavimo pratimų ir smūginės bangos terapijos efektyvumas, esant juosmeninės srities radikulopatijai
The effect of core stabilization exercises and shock wave therapy in patients with radiculopathy
Bubelis J.
Neurologijos seminarai 2018; 22(76): 123-130.
Santrauka
Įvadas. Radikulopatija – tai juosmeninės stuburo dalies nervų šaknelių pažeidimas, išsivystantis dėl nervinės šaknelės spaudimo ir dirginimo. Esant juosmeninei radikulopatijai, pasireiškia daug įvairių simptomų, tarp kurių dažniausi: skausmas apatinėje nugaros dalyje ir skausmo plitimas į apatines galūnes, raumenų silpnumas, propriorecepcijos ir posturalinės kontrolės sutrikimai, neigiamai veikiantys asmens kasdieninę veiklą ir gyvenimo kokybę, kas lemia darbingo amžiaus žmonių darbo našumo sumažėjimą, negalios vystymąsi. Nustatyta, kad kineziterapijos metu taikomi fiziniai pratimai ir fizioterapinės priemonės gali sumažinti skausmą, pagerinti pusiausvyrą ir jos valdymą.
Tiriamieji ir tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 40 asmenų (22 moterys ir 18 vyrų), kuriems diagnozuota juosmeninė radikulopatija. Tiriamieji atsitiktiniu atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes po 20 tiriamųjų kiekvienoje grupėje, kur I grupei taikytas stuburo stabilizavimo pratimų ciklas, o II grupei – stuburo stabilizavimo pratimų ir smūginės bangos terapijos užsiėmimų ciklas. Skausmui vertinti pasirinkta vizualinė skausmo analogijos skalė (VAS) (angl. Visual Analogue Scale), dinaminiam stabilumui vertinti – modifikuotas žvaigždės dinaminio stabilumo Y testas, liemens raumenų statinei ištvermei vertinti – du testai: pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės ir nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės. Duomenys apdoroti atlikus matematinę statistinę analizę.
Rezultatai. Skausmas po taikytų skirtingų kineziterapijos programų sumažėjo abiejose tiriamųjų grupėse. I grupės tiriamiesiems skausmas sumažėjo nuo 5,77 ± 1,88 balo iki 3,85 ± 1,25 balo, II grupės tiriamiesiems skausmas sumažėjo nuo 5,40 ± 1,24 balo iki 2,55 ± 1,05 balo. Vertinant tiriamųjų dinaminio stabilumo pokyčius po 4 savaičių kineziterapijos užsiėmimų ciklo, nustatytas dinaminio stabilumo pagerėjimas abiejų grupių tiriamiesiems, tačiau didesni pokyčiai fiksuoti II grupės tiriamiesiems, kuriems taikytas stuburo stabilizavimo ir smūginės bangos terapijos užsiėmimų ciklas. Taip pat prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų ciklo buvo apskaičiuotas kombinuoto rezultato koeficientas, kuris rodo, ar yra tikimybė patirti traumas dėl pablogėjusio dinaminio stabilumo ir jo valdymo. Prieš kineziterapijos užsiėmimų ciklą I grupės tiriamųjų kombinuoto rezultato koeficientas buvo 92,3 %, o II grupės tiriamųjų – 92,9 %. Po 4 savaičių taikytų užsiėmimų nustatytas abiejų grupių tiriamųjų kombinuoto rezultato koeficiento padidėjimas: I grupėje – 2,8 %, o II grupėje – 3,5 %. Po užsiėmimų ciklo I grupės tiriamųjų kombinuoto rezultato koeficientas siekė 95,1 %, II grupės tiriamųjų – 96,4 %. Nustatyta, kad, jeigu kombinuotas rezultatas yra mažiau kaip 94 %, yra padidėjusi tikimybė patirti traumas. Taigi prieš kineziterapijos užsiėmimų ciklą asmenims, kuriems nustatyta radikulopatija ir patiriantiems vidutinio intensyvumo skausmą, yra tikimybė dėl dinaminio stabilumo pakitimo patirti apatinių galūnių traumas. Po užsiėmimų ciklo kombinuotas rezultatas pasiekė daugiau kaip 94 %, taigi tikimybė patirti traumas sumažėjo (p = 0,032). Taip pat po kineziterapijos fiksuotas pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės jėgos pagerėjimas abiejose tiriamųjų grupėse, tačiau, lyginant grupes, didesnis liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokytis (p = 0,029) fiksuotas II grupės tiriamiesiems, kuriems taikytas stuburo stabilizavimo ir smūginės bangos terapijos užsiėmimų ciklas.
Išvados. 1. Po kineziterapijos užsiėmimų ciklo sumažėjo abiejų grupių tiriamųjų jaučiamas skausmas, kuris kito nuo vidutinio (5–6 balų) iki silpno (3–2 balų). Lyginant abi grupes, didesnis skausmo sumažėjimas stebėtas II grupės tiriamiesiems, kuriems taikytas stuburo stabilizavimo ir smūginės bangos terapijos ciklas. 2. Po kineziterapijos užsiėmimų ciklo abiejų grupių tiriamiesiems padidėjo pilvo ir nugaros raumenų statinė jėgos ištvermė. Didesnis teigiamas pokytis fiksuotas II grupės tiriamiesiems. 3. Po kineziterapijos užsiėmimų ciklo pagerėjo tiriamųjų dinaminis stabilumas ir sumažėjo tikimybė patirti traumas. 4. Lyginant abi grupes, galima teigti, kad didesnį teigiamą poveikį skausmui, raumenų jėgos ištvermei, dinaminiam stabilumui ir jo valdymui turėjo taikomas stuburo stabilizavimo pratimų programos ir smūginės bangos terapijos ciklas.
Raktažodžiai: juosmeninė radikulopatija, stuburo stabilizavimo pratimai, smūginės bangos terapija, skausmas.
Summary
Background. Radiculopathy is a damage to the nerve root of the lumbar spine, which develops due to nerve root pressure and irritation. Lumbar radiculopathy is characterized by a wide variety of symptoms including the most common: lower back pain and lower limb pain, muscle weakness, disorders of proprioreceptive and postural control, which adversely affect the daily activities and quality of life of a person and result in a decrease in labour productivity in the working age population as well as disability development. Physical exercises and physiotherapy used during physical therapy have shown to reduce pain, improve and manage balance.
Materials and methods. The study involved 40 subjects (22 women and 18 men) diagnosed with lumbar radiculopathy. The subjects were randomly divided into two groups of 20 subjects in each group; Group I had a cycle of spinal stabilization exercises, and Group II had a cycle of spinal stabilization exercises and shock wave therapy sessions. Visual Analogue Scale (VAS) was selected for pain assessment; for the dynamic stability assessment, the modified Star Excursion Balance Test was selected; and for the evaluation of trunk muscle static strength endurance two tests were chosen: abdominal muscle static strength endurance test and back muscle static strength endurance test. The data were processed by mathematical statistical analysis.
Results. The severity of pain after the use of different physiotherapy programs decreased in both groups. In Group I, the pain decreased from 5.77±1.88 points to 3.85±1.25 points (the change in pain intensity was 1.92±0.19 points); in Group II, the pain decreased from 5.40±1.24 points to 2.55±1.05 points (pain intensity change – 2.85±0.63 points). By assessing the changes in dynamic stability of subjects after 4 weeks, the physiotherapy sessions showed an improvement in the dynamics of stability in both groups, but greater changes were recorded in Group II subjects with a cycle of spinal stabilization and shock wave therapy. Also, before and after the cycle of physiotherapy, the coefficient of the combined result was calculated which indicated whether there was a possibility of injury due to deterioration of dynamism stability and its management. Before the cycle of physiotherapy, the combined result in Group I was 92.3% and in Group II it was 92.9%. After 4 weeks of applied physiotherapy, the combined result coefficient increased in both groups: on Group I it increased by 2.8% and in Group II by 3.5%. After the cycle of physiotherapy, the combined result in Group I was 95.1%, while in the Group II it was 96.4%. It is estimated that if the combined result is less than 94%, there is an in creased probability of traumas. Thus, before the cycle of physiotherapy, individuals with radiculopathy and experiencing moderate pain are more likely to experience lower limb traumas due to dynamic changes in stability. After the cycle of exercises, we see that the combined result has reached more than 94% and it indicates that the probability of suffering injuries has decreased (p=0.032). Also, after physiotherapy, an improvement in abdominal and back muscle static strength endurance was observed, which improved in both groups of subjects, however the improved trunk muscle static strength endurance (p=0.029) was fixed in Group II subjects who used spinal stabilization and shock wave therapy cycle.
Conclusions. 1. After the cycle of physiotherapy, the pain experienced by the two groups decreased from baseline (from 5 to 6 points) to weak (3 to 2 points) pain. When comparing two groups, a greater reduction in pain was observed in Group II subjects with a spinal stabilization and shock wave therapy cycle. 2. After the cycle of physiotherapy classes, the subjects of both groups increased abdominal and spinal muscular static strength endurance. Greater positive change was fixed in Group II subjects. 3. After the cycle of physiotherapy sessions, the dynamic stability of the subjects improved and the chance of injury was reduced. 4. Comparison between the two groups suggests that the cycle of application of spinal stabilization exercise program and shock wave therapy has a greater positive effect on pain, muscle endurance, dynamic stability and its management.
Keywords: lumbar radiculopathy, spinal stabilization exercises, shock wave therapy, pain.
Straipsnis lietuvių kalba | Article in Lithuanian
DOI: 10.29014/ns.2018.16
Copyright: © Neurologijos seminarai, 2018. Open Access. This article is distributed under the terms of the Creative Commons Attribution 4.0 International License CC-BY 4.0 (http://creativecommons.org/licenses/by/4.0/), which permits unrestricted use, distribution, and reproduc tion in any medium, provided you give appropriate credit to the original author(s) and the source, provide a link to the Cre ative Commons license, and indicate if changes were made.
NEUROLOGIJOS SEMINARAI • ISSN 1392-3064 | eISSN 2424-5917