2002 m. Nr. 3(16)

Satkienė D., Rastenytė D.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 6-11.

Pastaraisiais metais susiformavo "įrodymais pagrįstos medicinos" sąvoka, kai, siekiant geriausių sprendimų, klinikinė patirtis sujungiama su epidemiologinių ar klinikinių mokslinių tyrimų išvadomis. Hipertenzijos srityje tyrimų atliekama labai daug, todėl jos gydymo samprata nuolat keičiasi.
Straipsnyje aptariama keletas šių pasikeitimų. Hipertenzijos diagnostikos srityje kalbama apie įvairias hipertenzijos rūšis: diastolinę, sistolinę-diastolinę ir izoliuotą sistolinę hipertenziją, pulsinio kraujo spaudimo svarbą, bei rizikos laipsnių įvertinimo būtinumą. Pateikiami ir svarbiausi gydymo taktikos ir strategijos pasikeitimai. Dabar apie 70% sergančiųjų arterine hipertenzija gydomi vaistų nuo hipertenzijos deriniais. Dviejų vaistų nuo hipertenzijos mažų dozių derinys gali būti skiriamas nuo pat gydymo pradžios. Gydymo tikslas – ne sumažinti kraujospūdį, o jį normalizuoti ir palaikyti pastovią normotenziją. Reikia gydyti ir vidaus organų pažeidimus. Einama link dar platesnės politerapijos derinant vaistus nuo hipertenzijos su hipolipideminiais, hipoglikeminiais vaistais, antiagregantais. Iš organų taikinių pažeidimų gydymo kiek detaliau paliečiami insulto prevencijos ir gydymo klausimai.

Raktažodžiai: arterinė hipertenzija, insultas, diagnostika, gydymas, prevencija

Žaliūnas R., Zabiela P., Rūtienė S.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 12-18.

Sinkopė yra daugelio kardiovaskulinių ir neurokardialinių ligų simptomas. Pagal savo kilmę sinkopės skirstomos į dvi pagrindines grupes: kardiovaskulines ir nervines-refleksines. Šiame straipsnyje analizuojami mokslinės literatūros duomenys, Europos kardiologų draugijos, Europos Vasovagal tarptautinės studijos, Šiaurės Amerikos Vasovagal studijos ir Amerikos maisto ir vaistų kontrolės rekomendacijos, diagnozuojant ir gydant sinkopes.
Mes pateikėme kai kuriuos Kauno medicinos universiteto klinikų II kardiologijos skyriuje dėl sinkopės gydytų ligonių duomenis, diagnostikos ir gydymo ypatumus.

Raktažodžiai: kardiovaskulinės sinkopės, neurokardialinės sinkopės, klinika, diagnostika, gydymas, prognozė

Petrauskienė B.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 19-23.

20-25% išeminių insultų išsivysto po embolijos į smegenis iš širdies. Prieširdžių virpėjimas sukelia 50% visų širdies embolijų. Ligoniai su prieširdžių virpėjimu yra skirstomi į grupes pagal riziką susirgti insultu. Amerikos krūtinės ląstos gydytojų asociacija siūlo pacientus skirstyti į šias grupes: didelės, vidutinės ir mažos rizikos. Didelės rizikos faktoriai (insultų dažnis ≥6%): ankstesnis insultas arba praeinanti išeminė ataka, buvusi sisteminė embolija, arterinė hipertenzija, bloga kairiojo skilvelio funkcija, vyresni negu 75 metų, reumatinė mitralinio vožtuvo yda, širdies vožtuvo protezas. Studijų duomenimis, gydymas netiesioginio veikimo antikoaguliantais 61% sumažino riziką susirgti insultu. Ilgalaikis gydymas netiesioginio veikimo antikoaguliantais (TNS 2,0-3,0) skiriamas didelės rizikos ligoniams, jeigu nėra kontraindikacijų. Ligoniams, kurių amžius yra per 70 metų, TNS turi būti apie 2,0 (1,6 iki 2,5). Mažos rizikos grupės pacientų nereikia gydyti netiesioginio veikimo antikoaguliantais. Nėra vieningos nuomonės, ar skirti antikoaguliantus vidutinės rizikos grupės pacientams.

Raktažodžiai: prieširdžių virpėjimas, embolinis insultas, netiesioginio veikimo antikoaguliantai

Babarskienė R.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 24-28.

Hipercholesterolemijos, kaip rizikos faktoriaus reikšmė cerebrovaskulinių ligų išsivystymui buvo prieštaringai vertinama, nes epidemiologiniai tyrimai neįrodė patikimo ryšio tarp cholesterolio padidėjimo ir insulto. Epidemiologinėse studijose buvo nustatyta, kad mažas cholesterolio kiekis koreliuoja su hemoraginio insulto rizikos padidėjimu. Teiginys, kad esant mažam cholesterolio kiekiui padidėja intracerebralinių hemoragijų rizika buvo paneigtas 2001 m. kasmetinėje Amerikos Neurologų asociacijos konferencijoje – statinai nesukelia hemoragijų rizikos ir gali būti saugiai skiriami esant normaliam ar mažam cholesterolio kiekiui sergantiems insultu. Vertingi statinų pleotropinio poveikio mechanizmai insultų rizikos mažinimui – makrofagų ir trombocitų aktyvumo sumažinimas, endotelio ląstelių vazomotorinės funkcijos pagerinimas, poveikis į endotelio fibrinolitinę funkciją, imunosupresinis, antiuždegiminis ir neuroprotekcinis poveikis per endotelio azoto oksido sintazės pokyčius.
Paskelbti multicentrinių, randomizuotų studijų rezultatai įrodė, kad gydant statinais sumažėjo insultų išsivystymo rizika nuo 32 iki 24% antrinės prevencijos tyrimuose ir nuo 20 iki 15% skiriant statinus pirminės prevencijos tikslu.

Raktažodžiai: cholesterolis, insultas, mažo tankio cholesterolis, statinai

Jatužis D., Budrys V.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 29-35.

Straipsnyje aptariamos dažniausios neurologinės komplikacijos, lydinčios kardiologines intervencines diagnostines ir gydomąsias procedūras, širdies ir aortos operacijas, širdies sustojimą, miokardo infarkto gydymą trombolize. Centrinės nervų sistemos komplikacijoms priskiriami emboliniai ir hipoperfuziniai smegenų infarktai, anoksinė encefalopatija, atminties ir kitų kognityvinių funkcijų sutrikimai; periferinės nervų sistemos komplikacijoms – periferinių nervų ir rezginių pažeidimai. Centrinės nervų sistemos komplikacijas dažniausiai sukelia embolija iš širdies ir aortos lanko ateromų; mikroembolizacija; sisteminė hipoperfuzija; hiperkoaguliacija; kraujavimai dėl gydymo trombolitikais; reakcija į kontrastines diagnostines medžiagas. Nagrinėjamas širdies sustojimo poveikis skirtingoms centrinės nervų sistemos struktūroms. Aptariamos neurologinių komplikacijų profilaktikos problemos.

Raktažodžiai: neurologinės komplikacijos, insultas, išemija, kognityviniai sutrikimai, širdies operacijos, aorto-koronarinis šuntavimas, intervencinės procedūros, trombolizė

Klimašauskienė A.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 36-41.

Sergant kai kuriomis paveldimomis neuroraumeninėmis ligomis pažeidžiama širdis. Dažniausios paveldimos neuroraumeninės ligos, kai širdies pažeidimas yra vienas iš susirgimo simptomų – progresuojančios raumenų distrofijos, miotoninė distrofija ir Friedreich'o ataksija. Daugumai ligonių širdies pažeidimas būna asimptominis, diagnozuojamas tik remiantis EKG pokyčiais. Su lytimi susijusiu būdu paveldimoms raumenų distrofijoms (Duchenne, Becker'io) būdinga dilatacinė kardiomiopatija. Sergant miotonine raumenų distrofija, Emery-Dreifuss raumenų distrofija, kai kuriomis juosmens-pečių lanko raumenų distrofijos formomis, kartais veido-mentės-žasto raumenų distrofija, stebimi ritmo ir laidumo sutrikimai. Sergant Friedreich'o ataksija, kardiomiopatija yra hipertrofinio tipo. Ligonių šeimos nariams, pakitusio geno nešiotojams, irgi galimas asimptominis ar simptominis širdies pažeidimas, nesant neuroraumeninės ligos požymių. Tiek pacientai, tiek jų šeimos nariai, geno nešiotojai, turi būti kasmet ištiriami kardiologiškai atliekant EKG, echokardioskopiją, 24 val. EKG monitoravimą.

Raktažodžiai: raumenų distrofijos, Friedreich'o ataksija, širdies pažeidimas, kardiomiopatija, ritmo ir laidumo sutrikimai

Lesinskas E., Vainutienė V.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 42-47.

Gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas yra viena dažniausių galvos svaigimo rūšių, atsirandanti dėl labirinto pailgojo maišelio otolitų pažeidimo. Diagnozuojant šią ligą būtina atlikti specifinį Dix-Hallpike testą bei įvertinti tik šiai patologijai būdingus diagnostinius kriterijus. Nors ligos diagnostika nėra sudėtinga, gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas yra diagnozuojamas retai, nes dėl klinikinių simptomų panašumo dažnai yra klaidingai priskiriamas kitos kilmės galvos svaigimui. Apibendrinant literatūros duomenis, straipsnyje detaliai analizuojamos pagrindinės ligos etiopatogenezę aiškinančios teorijos (kupulolitiazė ir kanalolitiazė), aptariami diagnostikos ir klinikos ypatumai, apžvelgiami pagrindiniai šios ligos gydymo metodai.

Raktažodžiai: gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas, nistagmas, užpakalinis pusratinis kanalas, otolitai

Rastenytė D., Šopagienė D., Radišauskas R.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 48-52.

Darbo tikslas: nustatyti miokardo infarkto riziką (MI) ligoniams, sirgusiems pirmuoju išeminiu galvos smegenų insultu (GSI) ir išeminio insulto riziką, ligoniams, persirgusiems pirmuoju MI.
Darbo apimtis ir metodai. Duomenų šaltiniai – Kauno išeminės širdies ligos (IŠL) bei GSI registrai, kaupiantys informaciją apie visus MI bei GSI atvejus. Analizuojamąsias grupes sudarė 1905 Kauno gyventojas, persirgęs pirmuoju išeminiu GSI 1986-1994 m. ir 4201 gyventojas, persirgęs pirmuoju MI 1986-1996 m. Kiekvienas ligonis stebėtas trejus metus MI bei mirties nuo IŠL, o taip pat ir išeminio GSI požiūriu. GSI rizika bei MI rizika apskaičiuota naudojantis Kaplan-Meier išgyvenamumo lentelėmis.
Rezultatai. Tarp stebėtų 1905 asmenų, persirgusių pirmuoju išeminiu GSI, per trejus metus nuo ligos pradžios užregistruoti 53 MI atvejai. Vyrai, persirgę išeminiu GSI, MI sirgo 2,8 karto dažniau nei moterys (atitinkamai 73,6% ir 26,4%). Vienerių metų laikotarpyje po išeminio GSI didžiausia MI rizika nustatyta per pirmuosius tris mėnesius ir siekė 0,5% (95% PI 0,2-0,8%): vyrams ši rizika siekė 0,7% (95% PI 0,2-1,2), o moterų buvo daugiau kaip du kartus mažesnė – 0,3% (95% PI 0,0-0,7). Suminė MI rizika per 3 metus nuo persirgto išeminio insulto vyrams buvo beveik 2 kartus didesnė nei moterims (atitinkamai 4,3% ir 2,3%, p=0,04).
Tarp stebėto 4201 asmens, sirgusio pirmuoju MI, per trejus metus nuo ligos pradžios užregistruotas 71 išeminio GSI atvejis. Trejų metų suminė išeminio GSI rizika vyrams, sirgusiems MI, buvo 1,4 karto didesnė nei moterims (atitinkamai 2,99 (95% pasikliautinasis intervalas (PI) 2,23-3,75) ir 2,14% (95% PI 0,94-3,34)). Didžiausia išeminio GSI rizika po MI buvo nustatyta per pirmuosius tris mėnesius ir siekė 0,29% (95% PI 0,11-0,47%): vyrams ši rizika siekė 0,33% (95% PI 0,11-0,55), moterų – 0,12% (95% PI 0,0-0,38).
Išvada: išeminio insulto rizika buvo didžiausia ankstyvuoju poinfarktiniu periodu, o MI rizika – ankstyvuoju poinsultiniu periodu, todėl antrinės profilaktikos priemonės turėtų būti pradėtos taikyti kaip galima anksčiau.

Raktažodžiai: insultas, miokardo infarktas, rizika

Aržanauskienė R., Zabiela P., Janėnaitė J.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 53-58.

Straipsnyje analizuojamas neurologinių infekcinio endokardito (IE) komplikacijų dažnumas, jų rizikos faktoriai ir įtaka ligos baigčiai. 1999-2001 m. KMUK gydyta 130 sergančiųjų tikru (73,1%) ir galimu (26,9%) IE: 87 (66,9%) vyrų ir 43 (33,1%) moterų, amžiaus vidurkis – 50±16 metų. Neurologinės komplikacijos diagnozuotos 49 (37,9%) ligoniams. 12,3% visų IE debiutavo neurologiniu sindromu. 48,4% šių sindromų išsivystė IE gydymo eigoje. Neurologinės komplikacijos statistiškai patikimai buvo susijusios su dideliu vegetacijų judrumu (p=0,004), mažu tankumu (p=0,04), vegetacijų ilgiu (p=0,02), ilgio didėjimu dinamikoje (p=0,04). Echokardiografinis tyrimas turi predikcinę vertę IE neurologiių komplikacijų atžvilgiu. Antibiotikų skyrimas prieš atliekant kraujo pasėlius nemažina neurologinių komplikacijų skaičiaus. Neurologinės IE komplikacijos labai didina hospitalinį mirštamumą (p=0,0001).

Raktažodžiai: infekcinis endokarditas, neurologinės komplikacijos, insultas, mikotinė aneurizma, echokardiografija

Gvazdaitis A. R., Jacikevičius K.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 59-63.

Tyrimo tikslas buvo įvertinti kardiovaskulinės sistemos būklę ūmiame arterinių galvos smegenų aneurizmų plyšimo periode bei jos pokyčių ryšį su smegenų pažeidimo ypatybėmis. 70 ligonių vidutiniškai 5,0±0,6 parą po aneurizmų plyšimų ištirta širdies susitraukimų dažnis, arterinis kraujo spaudimas, širdies sistolinis ir minutinis tūris, EKG pokyčiai ir kraujo katecholaminų kiekis. Nustatyta, kad ūmiam arterinių galvos smegenų aneurizmų plyšimo periodui būdinga simpatinės – adrenerginės sistemos hiperfunkcija, pasireiškianti širdies susitraukimų dažnio, arterinio kraujo spaudimo ir katecholaminų kiekio padidėjimu bei Q-Tc intervalo elektrokardiogramoje pailgėjimu. Dažnesni ir žymesni centrinės kraujotakos, širdies elektrinės veiklos ir simpatinės – adrenerginės sistemos pokyčiai stebimi plyšus priekinės jungiančiosios smegenų arterijos aneurizmoms, įvykus pakartotiniems ir komplikuotiems aneurizmų plyšimams bei esant blogesnei ligonio būklei ir ryškesniam smegenų kamieno funkcijos sutrikimui. Po aneurizmų plyšimų dažnai pablogėja širdies funkcija, sumažėja širdies sistolinis bei minutinis tūriai ir sutrinka kraujotakos reguliacija, ką svarbu sekti ir įvertinti skiriant gydymą.

Raktažodžiai: plyšusi arterinė galvos smegenų aneurizma, širdies-kraujagyslių sistema, elektrokardiograma, katecholaminai

Varoneckas G.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 64-68.

Darbe aptariama objektyvi ir subjektyvi miego kokybė sergant koronarine liga. Ištirta 50 sveikų asmenų ir 1081 sergantysis koronarine liga, iš jų 49 ligoniai – I, 627 ligoniai – II ir 405 ligoniai – III NYHA funkcinės klasės. Objektyvi miego kokybė vertinta pagal polisomnografinius duomenis, o subjektyvi – pagal Pitsburgo miego kokybės indeksą. Psichoemocinė būsena vertinta pagal Nerimo ir depresijos skalę. Sergantiesiems koronarine liga, palyginti su sveikaisiais, buvo sumažėjęs tikrasis miego laikas, miego efektyvumas, gilus lėtasis miegas ir aktyvusis miegas bei padidėjęs būdravimas naktį. Miego struktūra blogėjo sunkėjant kardiovaskulinei funkcinei būklei, taip pat vystantis tokioms komplikacijoms kaip širdies nepakankamumas, hipertenzinė liga, diabetas. Blogėjant objektyviai miego kokybei lygiagrečiai didėjo Pitsburgo miego kokybės indeksas. Objektyvi miego kokybė blogėjo esant depresijai, o subjektyvi – esant nerimui arba abiem kartu, t.y. nerimui ir depresijai.

Raktažodžiai: depresija, nerimas, miego struktūra, polisomnografija, koronarinė liga

Siaurusaitis B., Pūras D., Bernotienė D., Radzevičienė J.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 69-72.

Smurtas prieš vaikus – aktuali problema įvairiose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Retrospektyviai ištirti 851 vaiko, patyrusio smurtą ir gydyto ligoninėje, medicininiai dokumentai. Analizuotos smurtinių traumų priežastys, pobūdis ir pasekmės. Fizinį smurtą patyrė 98% vaikų, seksualinį – 2%. Dažniausiai (67,9%) vaikai smurtą patyrė kasdieninėje buityje (kieme, gatvėje, prie mokyklos ir kt.), rečiau (20,1%) – mokykloje, dar rečiau (12%) – šeimoje, tačiau šeimoje patirtos traumos ypač žiaurios. Šeimoje įvyko visos kūdikių ir mažų vaikų smurtinės traumos. Nereta smurto prieš vaikus priežastis – smurtaujančių girtumas, šeimose dėl to įvyko 44,1% smurtinių traumų. Kai kurios traumos buvo sunkios ir net pavojingos gyvybei: kaukolės kaulų lūžiai, durtinės ir šautinės žaizdos, asfiksijos dėl smaugimo, galvos smegenų pažeidimai, kurie sudarė net 59,9% visų smurtinių traumų. Reikalingi tolesni šių traumų priežasčių tyrimai, numatant prevencines priemones.

Raktažodžiai: smurtas prieš vaikus, fizinė ir seksualinė prievarta

Kaubrys G., Budrys V., Songailienė J., Kučinskienė Z., Kučinskas V., Parnarauskienė R., Jatužis D., Mameniškienė R.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 73-79.

Darbo tikslas – nustatyti apolipoproteino E genotipo polimorfizmo įtaką kognityvinių sutrikimų profiliui, sergant Alzheimerio liga ir kraujagysline demencija. Į tyrimą įtraukti 83 asmenys: 34 ligoniai, sergantys tikėtina Alzheimerio liga (pagal NINCDS-ADRDA kriterijus), 20 ligonių, sergančių tikėtina kraugysline demencija (remiantis NINDS-AIREN kriterijais) ,ir 29 tos pačios amžiaus grupės asmenys, nesergantys demencija ar smegenų kraujotakos sutrikimais. Tirtų asmenų apolipoproteino E genotipas buvo nustatytas panaudojant polimerazės grandininę reakciją. Ligonių atrankai taikytas protinės būklės mini-tyrimas (MMSE). Kognityvinės funkcijos įvertintos panaudojant Alzheimerio ligos įvertinimo skalę (ADAS). Statistiniam duomenų apdorojimui taikytas Studento t-testas, chi² testas, dispersinė ir klasterinė analizė. Tyrimo rezultatus apibendrina šios išvados: (1) apolipoproteino E genotipo polimorfizmas turi įtakos kognityvinių sutrikimų profiliui, sergant demenciją sukeliančiomis ligomis; (2) sergant Alzheimerio liga, kognityvinių sutrikimų profilis priklauso nuo apoE ε4 alelio buvimo genotipe. ApoE ε4 alelis didžiausią įtaką daro verbalinei atminčiai ir vizualiniams-erdviniams-konstrukciniams sugebėjimams; (3) kognityvinių sutrikimų profilis, sergant kraujagysline demencija, priklauso nuo apoE ε2 ir/ar apoE ε3 alelio turėjimo ar neturėjimo genotipe. Tai yra ligonių, turinčių apoE ε4/ε4 genotipą, kognityvinių sutrikimų profilis skiriasi nuo ligonių, turinčių kitus genotipus, kognityvinių sutrikimų profilio; (4) skirtinga apoE baltymo izoformų įtaka kognityvinių sutrikimų profiliui, sergant Alzheimerio liga ir kraujagysline demencija, gali būti susijusi su skirtingu neurodegeneracijos ir neuroreparacijos procesų vaidmeniu, sergant minėtomis demenciją sukeliančiomis ligomis; (5) apoE genotipo nustatymas, atliekant vaistų demencijai gydyti klinikinius tyrimus, gali suteikti labiau diferencijuotos informacijos apie šių vaistų efektyvumą ir taikymo indikacijas.

Raktažodžiai: Alzheimerio liga, kraujagyslinė demencija, apolipoproteino E genotipo polimorfizmas, kognityviniai sutrikimai

Mameniškienė R., Jatužis D., Kaubrys G., Budrys V., Parnarauskienė R.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 80-89.

Sergantieji epilepsija dažnai skundžiasi atminties sutrikimais, kurie blogina pacientų gyvenimo kokybę, darbingumą, mokymosi galimybes. Tačiau subjektyvūs paciento nusiskundimai blogėjančia atmintimi ne visuomet atitinka objektyviai patvirtintiems atminties sutrikimams. Objektyvus kognityvinių funkcijų ištyrimas gali padėti nustatyti epileptogeninio židinio lokalizaciją, prognozuoti kognityvinį defektą po operacijos, tirti atminties sutrikimų reikšmę ligonių gyvenimo kokybei. Rezultatų apie atminties sutrikimus ir jų įvertinimą kognityviniais testais Lietuvoje iki šiol nepaskelbta.
Darbo tikslas: įvertinti sergančiųjų epilepsija pacientų subjektyvių nusiskundimų atmintimi atitikimą kognityvinių testų rezultatams ir jų ryšį su demografiniais ir klinikiniais faktoriais.
Pacientai ir tyrimų metodai: 2001-2002 metais ištirtas 121 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pacientas, sergantis įvairiomis epilepsijos formomis, ir 93 kontroliniai asmenys, nesergantys epilepsija arba kitomis kognityvines funkcijas trikdančiomis nervų sistemos ligomis. Demografiniai ir klinikiniai duomenys buvo registruojami į standartinę anketą, remiantis paciento medicininiais dokumentais ir epilepsijos priepuolių dienynais. Savo atmintį pacientai vertino 10 balų skalėje. Darbinė, trumpalaikė ir ilgalaikė verbalinė, verbalinė loginė ir neverbalinė atmintis, dėmesio koncentracija, motorinių vykdomųjų funkcijų greitis, vizualiniai-konstrukciniai sugebėjimai tirti adaptuotu 11 kognityvinių testų rinkiniu. Nerimo ir depresijos išreikštumui vertinti naudotas Ligoninės nerimo ir depresijos (Hospital Anxiety and Depression, HAD) klausimyno lietuviškasis variantas.
Rezultatai: reikšmingą atminties sutrikimą nurodė 71 (58,7%) epilepsija sergantis pacientas ir 26 (28,0%) kontrolinės grupės asmenys. Sergantieji epilepsija subjektyviai savo atmintį vertino žymiai blogiau ir nurodė labiau išreikštus nerimo ir depresijos požymius, lyginant su kontroliniais asmenimis (p<0,001). Subjektyvus atminties vertinimas nuo demografinių rodiklių nepriklausė. Savo atmintį blogiau vertino pacientai su ryškiais depresijos požymiais (p=0,004) ir patiriantys dažnus priepuolius (≥4/mėn.; p=0,022). Epilepsija sergantieji pacientai, lyginant su kontroliniais asmenimis, statistiškai patikimai blogiau atliko kognityvinius testus (p<0,001), tačiau su subjektyviu vertinimu koreliavo tik testai, skirti vertinti dėmesio koncentracijai, o ne atminčiai. Didžiausias koreliacijos koeficientas (r=0,407) ir patikima priklausomybė (β=0,314; p<0,001) pacientų grupėje gauta tarp subjektyvaus vertinimo ir depresijos: ryškesnis depresijos laipsnis atitinka didesniems nusiskundimams. Kontrolinių asmenų grupėje savo atminties vertinimas labiau priklausė nuo amžiaus ir lyties: blogiau vertino vyresnio amžiaus žmonės ir moterys.
Išvados: epilepsija sergantys pacientai skundžiasi dažnesniais ir ryškesniais atminties sutrikimais nei sveiki panašaus amžiaus asmenys; pacientų nusiskundimai atmintimi neatitinka objektyviais kognityviniais testais nustatomiems sutrikimams; didžiausią įtaką subjektyviems nusiskundimams turi ne demografiniai faktoriai ar epilepsijos klinikiniai bruožai, o depresijos laipsnis.

Raktažodžiai: epilepsija, verbalinė atmintis, neverbalinė atmintis, kognityvinės funkcijos, kognityviniai testai, depresija

Mameniškienė R., Jatužis D., Kaubrys G., Budrys V., Parnarauskienė R.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 90-100.

Žinoma, jog epilepsija sergantiems pacientams nustatomi atminties, dėmesio ir kitų pažintinių funkcijų sutrikimai, bloginantys pacientų gyvenimo kokybę, darbingumą, mokymosi galimybes. Pastaraisiais metais plačiai diskutuojama apie veiksnius, įtakojančius atminties ir kitų kognityvinių funkcijų blogėjimą sergant epilepsija. Manoma, jog tam turi reikšmės ankstyva epilepsijos pradžia, ilga epilepsijos trukmė, simptominė etiologija, priepuolių rūšis ir dažnumas, pakitimai tarppriepuolinėje elektroencefalogramoje, gydymui vartojami priešepilepsiniai vaistai. Rezultatų apie atminties sutrikimus, jų įvertinimą kognityviniais testais, ryšį su įvairiais demografiniais ir klinikiniais veiksniais sergančiųjų epilepsija tarpe Lietuvoje iki šiol nepaskelbta.
Darbo tikslas: įvertinti epilepsija sergančių Lietuvos pacientų atmintį ir kitas kognityvines funkcijas bei įvertinti demografinių rodiklių bei įvairių epilepsijos ypatumų reikšmę pacientų kognityvinei disfunkcijai.
Pacientai ir tyrimų metodai: 2001-2002 metais ištirtas 121 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pacientas, sergantis įvairiomis epilepsijos formomis, ir 93 kontroliniai asmenys, nesergantys epilepsija arba kitomis kognityvines funkcijas trikdančiomis nervų sistemos ligomis. Darbinė, trumpalaikė ir ilgalaikė verbalinė, verbalinė loginė ir neverbalinė atmintis, dėmesio koncentracija, motorinių vykdomųjų funkcijų greitis, vizualiniai-konstrukciniai sugebėjimai tirti 11 kognityvinių testų rinkiniu.
Rezultatai: epilepsija sergantys pacientai kognityvinius testus atliko statistiškai patikimai blogiau, nei kontroliniai asmenys (p<0,001). Ilgiau sergant epilepsija, blogiau atliekami ilgalaikę atmintį atspindintys verbalinės (p=0,003), loginės (p<0,05) ir neverbalinės vizualinės-konstrukcinės atminties (p<0,001) testai. Sergančių epilepsija su židininiais sudėtingaisiais priepuoliais grupės asmenys blogiau atliko uždelsto atsiminimo ir ilgalaikės atminties testus (p=0,001). Sergant židinine epilepsija, buvo blogiau atliekami dėmesio koncentraciją (p=0,070) ir protinį lankstumą vertinantys testai (p=0,063). Patiriantys dažnus priepuolius pacientai žymiai blogiau atliko uždelsto atsiminimo (p<0,05) ir ilgalaikės atminties testus (p≤0,001), taip pat koncentracijos, protinio lankstumo, kai kuriuos dėmesio ir darbinės atminties testus (p<0,001). Vartojančių keletą priešepilepsinių vaistų tarpe nustatyta ryškiau sutrikusi dėmesio koncentracija ir psichomotorinių reakcijų greitis (p=0,019), o atminties testų atlikimas nuo vartojamų vaistų skaičiaus nepriklausė (p>0,1).
Išvados: epilepsija sergantys pacientai kognityvines funkcijas atspindinčius testus atlieka blogiau, lyginant su kontroliniais asmenimis. Amžius, kuriame prasidėjo epilepsija, kognityvinių funkcijų sutrikimui reikšmės neturi. Ilgalaikės atminties sutrikimas priklauso nuo epilepsijos trukmės. Uždelstas atsiminimas ir ilgalaikė atmintis ryškiau sutrinka pacientams, sergantiems epilepsija su židininiais sudėtingaisiais priepuoliais, taip pat – patiriantiems dažnus ir nepasiduodančius gydymui priepuolius. Gydomiems politerapija pacientams daugiau nukenčia dėmesio funkcijos ir psichomotorinės reakcijos.

Raktažodžiai: epilepsija, verbalinė atmintis, neverbalinė atmintis, dėmesys, kognityvinės funkcijos, kognityviniai testai

Bičkuvienė I.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 101-103.

Aprašomas unikalus klinikinis atvejis, kai daugybinių anatominių anomalijų fone diagnozuotas thoracic outlet sindromas (TOS). 38 metų ligonę vargino deginantis skausmas kairėje kaklo, pečių juostos, dilbio pusėje, taip pat ir kairėje krūtinės ląstos pusėje iki Th5 segmento su 5-to piršto ir dilbio nejautra. Konservatyvus gydymas be efekto. Diagnozuota: Anomalia ganglion stellati sin. (compressio cum m. scalenus anterior). Compressio a. vertebralis sin. cum truncus sympathicus. Gangliopathia ganglion stellati sin. Chirurginis gydymas: skalenektomija, slankstelinės arterijos desimpatizacija. Po operacijos deginantis skausmas ir nejautra, kurie vargino ligonę 16 metų, išnyko. Stebėta 6 metus – simptomai neatsinaujino.

Raktažodžiai: m. scalenus anterior, ganglion stellatum, chirurginis gydymas, rezultatai

Pauliukas P., Griškevičius M.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 104-108.

Straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis su labai retai pasitaikančia įgimta patologija: dešiniu aortos lanku su veidrodiniu aortos lanko šakų išsidėstymu ir kairiojo truncus brachiocephalicus aplazija (izoliacija), sukėlusia smegenų kraujotakos nepakankamumą ir kairės rankos kliaudikaciją. Nežiūrint akivaizdžių neurologinių simptomų ir pulso nebuvimo kairėje rankoje ligonei iki 35 metų amžiaus nebuvo diagnozuota ši anomalija. Ligos priežastis buvo diagnozuota ir chirurgiškai koreguota VGPUL angiochirurgijos skyriuje. Per vidurinę sternotomiją 12 mm diametro dirbtinė kraujagyslė, pagaminta iš politetrafloretileno buvo įsiūta į neišsivysčiusio kairiojo truncus brachiocephalicus poziciją, vieną jos galą prijungiant prie kylančios aortos ir kitą – prie kairiosios bendrosios miego arterijos ir kairės poraktinės arterijos išsišakojimo kampo. Praėjus po operacijos 18 mėnesių ligonė jaučiasi visai sveika, dirba. Straipsnyje apžvelgiama aortos lanko ir jo šakų embriologija, anomalijų išsivystymo priežastys, jų klinikinė reikšmė ir diagnostikos bei gydymo ypatumai.

Raktažodžiai: aortos lanko ir jo šakų anomalijos, brachiocefalinių arterijų chirurgija, aortos lanko ir jo šakų embriogenezė, smegenų kraujotakos nepakankamumas

Kaladytė Lokominienė R.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 109-115.

Paraneoplastinė smegenėlių degeneracija (PSD) – onkologinės ligos indukuoto autoimuninio proceso sukeliamas sindromas, kuris pasireiškia ūmiai ar poūmiai prasidedančia ataksija, dizartrija, intenciniu tremoru. PSD dažniausiai išsivysto anksčiau, negu atsiranda paties naviko simptomai, žymiai rečiau papildo diagnozuotos onkologinės ligos kliniką ar nurodo jos recidyvą. Pusei vyresnių nei 50 m. pacientų ūmios ar poūmės eigos smegenėlių degeneracija esti paraneoplastinės kilmės. Kraujo serume ir smegenų skystyje randami specifiniai antineuroniniai antikūnai padeda kryptingai ieškoti naviko. Nenustačius PSD priežasties, tikslingas periodinis kartotinis paciento ištyrimas, nes naviko simptomai gali išryškėti po keleto mėnesių ar metų.
Straipsnyje aprašomas 74 m. pacientas, kuriam VULSK Neurologijos centre įtarta PSD ir išsamiai ištyrus diagnozuotas prostatos vėžys. Apžvelgiami etiopatogeneziniai ir neuropatologiniai tyrinėjimai, diagnostikos bei gydymo gairės, atokūs rezultatai.

Raktažodžiai: paraneoplastinė smegenėlių degeneracija, antineuroniniai antikūnai, klinika, diagnostika, gydymas, atokūs rezultatai

Petrulionienė Ž.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 116-120.

Arterinė hipertenzija ir aterosklerozė yra glaudžiai susijusios. Sergant arterine hipertenzija galvos smegenų kraujagyslėse įvyksta didelių pakitimų. Priešhipertenzinis vaistas lacidipinas, pasižymėdamas dideliu selektyvumu kraujagyslėms ir lipofiliškumu, slopina visas aterosklerozės grandis. Lacidipinas teigiamai veikia galvos smegenų kraujotaką. ELSA studijos rezultatai parodė, kad lacidipinas sergantiems arterine hipertenzija sulėtina miego arterijų aterosklerozės progresavimą.

Raktažodžiai: arterinė hipertenzija, aterosklerozė, smegenų kraujotaka, lacidipinas

Jatužis D.
Neurologijos seminarai 2002; 3(16): 121-125.

Aterotrombozė atlieka esminį vaidmenį įvairių kraujagyslinių išeminių ligų (miokardo infarkto, išeminio insulto, periferinių arterijų ligos) patogenezėje. Ją paprastai inicijuoja aterosklerozinės plokštelės plyšimas, skatinantis trombocitų aktyvaciją ir trombo formavimąsi. Pacientai, kurie neseniai sirgo išeminėmis aterotrombozinėmis ligomis, turi didelę riziką patirti naujų trombozinių komplikacijų. Jų antrinei prevencijai dažniausiai reikalingas ilgalaikis gydymas prieštrombocitiniais vaistais, kurie slopina trombocitų agregaciją. Straipsnyje apžvelgiamos 2002 metais atnaujintos Antiagregantų Tyrėjų Bendradarbiavimo (Antithrombotic Trialists’ Collaboration) metaanalizės išvados. Jomis patvirtinama, jog prieštrombocitiniai vaistai sumažina išeminių aterotrombozinių įvykių santykinę riziką 22%, todėl yra indikuotini pacientams, turintiems didelę kraujagyslinę riziką ir turi būti skiriami ilgą laiką. Daug dėmesio skiriama klopidogrelio klinikiniams tyrimams, ilgalaikio galvos smegenų kraujotakos ligomis sergančių pacientų gydymo klopidogreliu aspektams, klopidogrelio ir aspirino kombinuoto skyrimo efektyvumui ir perspektyvoms.

Raktažodžiai: aterotrombozė, trombocitai, prieštrombocitiniai vaistai, klopidogrelis, aspirinas, insultas, profilaktika