1997 m. Nr. 2

Endzinienė M., Vaičienė N.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 8-15.

Straipsnyje pateikiama pasaulyje atliktų epidemiologinių epilepsijos studijų ir jų rezultatų apžvalga, trumpai apibūdinant jų metodologinius skirtumus bei diagnostinius kriterijus. Pateikiami ir kai kurie Kaune atliktos tokio pobūdžio studijos rezultatai. Literatūros duomenimis, pirminis sergamumas epilepsija yra 20-70 atvejų/100000 gyventojų, jis didžiausias ankstyvoje vaikystėje (apie 160/100000) ir su amžiumi mažėja. Epilepsijos paplitimas – 4-6 atvejai/1000 gyventojų. Kauno mieste sergamumas epilepsija nustatytas 68 atvejai/100000 vaikų, o aktyvios epilepsijos paplitimas – 4,25/100000, Lietuvoje atitinkamai tokių ligonių turėtų būti apie 3400. Daugumoje studijų nustatyta, kad ankstyvoje vaikystėje dažnesni generalizuoti priepuoliai, gi židininių priepuolių proporcija didėja, didėjant amžiui. Nagrinėjami kiti epilepsijų ypatumai populiacijoje: galima etiologija, lydintieji sutrikimai, eiga bei prognozė.

Raktažodžiai: epilepsija, epidemiologija, sergamumas, paplitimas, priežastys

Germanavičius A.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 16-28.

Teisinga epilepsijos diagnozė remiasi pirmiausia patikimai surinktais klinikiniais duomenimis. Lietuvoje diagnozuojant epilepsiją daugiausia remiamasi žmonių, stebėjusių paciento priepuolius, ar paties paciento žodiniu atpasakojimu. Siektina, kad diagnozuojant epilepsiją būtų remiamasi epilepsijos diagnozavimo pasauliniais standartais. Teisinga epilepsinių ir neepilepsinių priepuolių diferencinė diagnostika užkerta kelią įvairioms komplikacijoms, kurios kartais gali būti fatališkos. Svarbų vaidmenį diferencinėje priepuolių diagnostikoje (ir vėliau gydant) vaidina patyręs psichiatras. Epileptologijoje įvairūs medicinos specialistai turi glaudžiai bendradarbiauti.
Straipsnyje nagrinėjama neepilepsinių psichinės kilmės priepuolių epidemiologija, komorbidiškumas ir psichikos priepuolių (PP) bei rezistentiškos epilepsijos ryšys, PP etiopatogenezė ir konversijos mechanizmas. Daug dėmesio skiriama PP diferencinei diagnostikai, aprašomi esminiai klinikinės psichopatologijos požymiai, remiantis TLK-10. Taip pat glaustai aprašoma, kaip praktiškai diferenciškai diagnozuojami priepuoliai Šveicarijos epilepsijos klinikoje Ciuriche, kur stažavosi straipsnio autorius.

Raktažodžiai: psichiniai neepilepsiniai priepuoliai, seksualinė trauma, konversijos mechanizmas, ilgalaikis pacientų stebėjimas, neuropsichologiniai tyrimai

Jatužis D., Budrys V., Jatužienė D.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 29-35.

Vaisingo amžiaus moterų epilepsija yra gana dažna ir svarbi problema. Gydant sergančias epilepsija moteris, specifinių lyčiai problemų kyla kontroliuojant pastojimą, nėštumo, gimdymo ir maitinimo krūtimi periodais. Naudojant hormoninę kontracepciją, kai kurie priešepilepsiniai vaistai (PEV) didina neplanuotų pastojimų dažnį ir trukdo planuoti šeimą. Naujagimių, kurių motinos serga epilepsija ir vartoja PEV, apsigimimų dažnis 2-3 kartus didesnis, nei naujagimių, kurių motinos neserga epilepsija. Tačiau neskirti PEV nėštumo metu galima retai, todėl rekomenduojama prieš pastojant su paciente aptarti nėštumo ir gimdymo problemas, skirti PEV monoterapiją mažiausiomis efektyviomis dozėmis, taikyti prenatalinę galimų apsigimimų diagnostiką ir PEV teratogeniškumo sumažinimui skirti folio rūgštį. Maitinimas krūtimi, vartojant PEV, dažniausiai nekontraindikuotinas. Tinkamai prižiūrint, sergančios epilepsija ir nėštumo metu vartojančios PEV moterys daugiau kaip 90% atvejų pagimdo sveikus naujagimius.

Raktažodžiai: epilepsija, nėštumas, priešepilepsiniai vaistai, kontracepcija, maitinimas krūtimi, teratogenai

Endzinienė M., Vaičienė N.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 36-41.

Straipsnyje apžvelgiama febrilinių traukulių klinika, diferencinė diagnostika, pateikiamos vyraujančios nuomonės apie šių dažniausių vaikystės traukulių prognozę bei gydymą. Išsamiau nagrinėjami febrilinių traukulių profilaktikos klausimai.

Raktažodžiai: febriliniai traukuliai, vaikų epilepsija, gydymas, profilaktika, prognozė

Vaičienė N., Endzinienė M.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 42-46.

Nors sergamumas epilepsija paauglystėje yra didesnis nei tarp vaikų ar suaugusiųjų, literatūroje nedaug dėmesio skiriama šiai temai, o specifinė pagalba epilepsija sergantiems paaugliams teikiama nepakankamai. Paauglystė yra pereinamasis individo vystymosi laikotarpis. Šiuo laikotarpiu iškyla tokių problemų, kaip pasirengimas studijoms ar darbui, vairavimas, alkoholis, socialiniai ir seksualiniai santykiai, vedybos, kontracepcija. Epilepsija smarkiai veikia šias sferas. Kai kurios minėtų problemų, taip pat paauglystės sindromų klinika bei gydymas ir pateikiami šiame straipsnyje.

Raktažodžiai: epilepsija, paauglystė, klinika, gydymas

Budrys V.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 47-55.

Straipsnyje apžvelgiama šiuolaikinio medikamentinio epilepsijos gydymo taktika: instrumentinių ir laboratorinių tyrimų atlikimo kriterijai, priešepilepsinių vaistų (PEV) koncentracijos nustatymas kraujo serume, taktika pirmą kartą įvykus epilepsijos priepuoliui, gydymo trukmė, PEV dozavimas bei pasirinkimo kriterijai skirtingų epilepsijos rūšių atveju. Pateikiamas pagrindinių bazinių bei naujųjų PEV veikimo mechanizmas, skyrimo indikacijos bei pagrindiniai reiškiniai.

Raktažodžiai epilepsijos gydymas, priešepilepsiniai vaistai, farmakoterapija, pirmą kartą įvykęs epilepsijos priepuolis, vaistų koncentracijos nustatymas:

Jaržemskas E.J.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 56-59.

Apie 1% Lietuvos gyventojų serga epilepsija. Literatūros duomenimis, 20-30% sergančiųjų yra atsparūs medikamentiniam gydymui arba jiems atsiranda nepageidaujamų vaistų šalutinių efektų. Kai kurioms rezistentinėms epilepsijos formoms (5-6% pacientų) tinka chirurginis gydymas. Operacija padeda 60-70% operuotų ligonių – priepuoliai išnyksta ar gerokai suretėja. Kauno akademinių klinikų Mikroneurochirurgijos skyriuje atliekamos beveik visos epileptologijos centruose įprastinės diagnostinės procedūros ir operacijos, gaunami analogiški rezultatai. Straipsnyje apžvelgiama tinkamos chirurginiam gydymui epilepsijos formos, pacientų atranka ir dažniausiai taikomos chirurginės procedūros.

Raktažodžiai: epilepsija, chirurginis gydymas

Vaičienė N., Endzinienė M.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 60-65.

Epilepsinė būsena, arba status epilepticus (SE), yra viena dažnesnių skubios neurologinės pagalbos ir gydymo reikalaujančių neurologinių būklių. Vaikų ir suaugusiųjų SE etiologija skiriasi ir atspindi ligų pasiskirstymą šiose amžiaus grupėse. SE gydymas turi būti grindžiamas jo patofiziologinių stadijų įvertinimu ir skiriamas pagal tikslų laiko atžvilgiu protokolą, taikant reikiamus priešepilepsinius vaistus adekvačiomis dozėmis, palaikant stabilią kardiorespiracinę būklę, išaiškinant ir gydant SE sukėlusias priežastis. Šiame straipsnyje apžvelgta SE epidemiologija, patofiziologija bei pateiktos skubaus gydymo schemos vaikams ir suaugusiems.

Raktažodžiai: status epilepticus, epilepsija, epidemiologija, etiologija, patofiziologija, gydymas

Parnarauskienė R., Jatužis D.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 66-70.

Potrauminė epilepsija (PE) yra viena dažniausių atokių galvos smegenų traumos (GST) pasekmių. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiama PE etiopatogenezė, klinika, profilaktika ir gydymas. Taip pat pateikiami mūsų atliktų vaikų PE vystymosi tyrimų duomenys. Ūmių GST periodu ištirti 1 mėn. – 15 m. amžiaus 1107 vaikai. Ankstyvi generalizuoti toniniai - kloniniai priepuoliai stebėti 5,4 % vaikų, kuriems nustatytas lengvas galvos smegenų (GS) sumušimas, 10,9 % – vidutinis GS sumušimas. Visi vaikai, kuriems įvyko ankstyvi priepuoliai, buvo iki 3 m. amžiaus. 236 vaikai po ūminės GST stebėti 4 metus: iš jų 52 skirtas profilaktinis gydymas fenobarbitaliu, 184 profilaktinis prieštraukulinis gydymas neskirtas. Iš visų gydytų pacientų dviems (3,8%) per 6 mėn. atsirado generalizuoti toniniai – kloniniai priepuoliai. Profilaktiškai gydytų vaikų grupėje 13 vaikų (7,1% ) per 3-6 mėn. atsirado PE priepuoliai. Visi vaikai, kuriems po GST prasidėjo vėlyvi epilepsijos priepuoliai, buvo 3-7 m. amžiaus ir anksčiau patyrę lengvo arba vidutinio laipsnio GS sumušimą. Vaikams po GS sukrėtimo ankstyvų ar vėlyvų epilepsijos priepuolių nenustatyta.

Raktažodžiai: epilepsija, galvos trauma, galvos smegenų trauma, antikonvulsantai, potrauminiai traukuliai

Valaikienė J., Budrys V., Kaubrys G., Parnarauskienė R.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 71-75.

Straipsnyje apžvelgiama ir apibendrinama įvairių šalių patirtis, siekiant konsensuso tema "sergantis epilepsija asmuo ir vairavimas". Asmenims, sirgusiems epilepsija, gali būti suteikta teisė vairuoti, jeigu tikėtina priepuolių pasikartojimo rizika yra santykinai maža. Skirtingose šalyse šie rizikos veiksniai vertinami nevienodai. Straipsnyje aptariamos Tarptautinio epilepsijos komiteto ir Tarptautinės lygos kovai su epilepsija Jungtinės komisijos nuorodos. Siūloma, jas išanalizavus ir įvertinus esamą situaciją Lietuvoje, priimti savo sprendimą.

Raktažodžiai: autoavarijos, vairavimas, epilepsija, gyvenimo kokybė, rizikos veiksniai, saugumas

Žobakas A.
Neurologijos seminarai 1997; 2: 76-77.

Lietuvos sergančiųjų epilepsija ir jų globėjų draugija yra visuomeninė, savarankiška organizacija, įkurta 1992 m. Kauno akademinių klinikų Mikrochirurgijos skyriaus bazėje. Pagrindinis jos tikslas – padėti visiems Lietuvos sergantiesiems epilepsija gydymo, socialinės, darbinės reabilitacijos srityse, prisitaikyti gyvenime.

Raktažodžiai: epilepsija, draugija, reabilitacija

V. Budrys, N. Vaičienė
Neurologijos seminarai 1997; 2: 5-7.

Ar epilepsija yra liga? Tikslus atsakymas būtų "ne". Bet kokie epilepsiniai fenomenai – tai įvairių smegenų dalių ar visų smegenų "nenormali reakcija". Šių reakcijų priežastys yra įvairiausios – traumos, augliai, perinataliniai pažeidimai, metaboliniai sutrikimai ar genetinė predispozicija. Tai sąlygoja daugiaspalvę priepuolių ir jų išreikštumo gamą – nuo vienintelio priepuolio gyvenime iki daugybių nekontroliuojamų priepuolių, sukeliančių smegenų pažeidimą ir protinės veiklos deficitą. Pažvelgę į sergančiuosius epilepsija, pamatysime naujagimius ir pagyvenusius žmones, daug pasiekusius moksle, darbe, kūryboje ir aiškiai protiškai atsilikusius, paralyžiuotus bei nevaldomų priepuolių ištinkamus ligonius. Visgi juos dažniausiai jungia vienas bruožas – netikėtas, nenuspėjamas savo kūno, veiksmų ar minčių kontrolės praradimas, sukeliantis ligonių bei aplinkinių baimę ir nerimą.

Mažai medicininių būklių ar ligų nusipelnė tiek  daug dėmesio ir prieštaringų aiškinimų bei vertinimų. Epileptologija turi ilgą istoriją. Jau Hipokratas (460 Koso saloje – apie 377 pr. m.e. prie Larisos) teigė, kad epilepsija kyla iš smegenų, ir aprašė tai knygoje "Apie šventąją ligą" ("On the Sacret Disease"). Graikų gydytojas Galenas suklasifikavo epilepsiją į idiopatinę ir simptominę, o tai taip panašu į dabartinę klasifikaciją! Viduramžiais mokslas apie epilepsiją pasistūmėjo nedaug. Buvo manoma, kad ligoniai, sergantys epilepsija, yra apsėsti demonų ar magiškų jėgų, gydytojai taikė pačius keisčiausius "apsėstos sielos" valymo būdus, duodami kraujo, kaukolės miltelių, vilko kepenų ar atlikdami kaukolės trepanaciją. Po daugelio prietarų ir tikėjimo amžių modernioji epilepsijos mokslo era prasidėjo 19 a., vadovaujant trims žymiems anglų neurologams – John Hunglings Jackson, Russel Reynolds ir William Govers. 1861 m. H. Jahnson pirmasis apibūdino epilepsiją, kaip staigią intensyvią pilkosios medžiagos iškrovą.  Jis pirmasis pradėjo vadinamąjį epilepsijos "neurologizavimo" procesą, palaipsniui perimdamas šiuos ligonius iš psichiatrų žinios. Šis procesas natūraliai pasibaigė 1930 m., atradus elektroencefalografiją. Epilepsijos farmakoterapijos era prasidėjo 1857 m., pastebėjus, kad bromidai padeda epilepsija sergantiems ligoniams (juos vėl prisimename dabar!). Modernioji gydymo era siejama su fenobarbitalio atradimu 1912 m. ir fenitoino atradimu po ketvirčio amžiaus.

Epileptologija patyrė didžiulę pažangą genetikoje, neurobiologijoje, neurofizikoje, farmakologijoje. Tačiau epilepsija – tai ne tik medicininės, bet ir socialinės, psichologinės problemos, kurios daugelį paveikia labiau, nei patys priepuoliai. PSAO, Tarptautinė lyga kovai prieš epilepsiją ir Tarptautinis epilepsijos biuras 1977 m. paskelbė pasaulinę kampaniją " Išeikime iš šešėlio", siekiant plačiai šviesti visuomenę, spręsti sergančiųjų socialines, psichologines problemas, gerinti gyvenimo kokybę. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1992 m. įkurta Lietuvos sergančiųjų epilepsija ir jų globėjų draugija, kurios tikslas - padėti epilepsija sergantiems visais jiems iškylančiais gydymo, diagnostikos, medicininės, socialinės ir darbinės reabilitacijos klausimais, tapti pilnaverčiais visuomenės nariais. 1995 m. Lietuvoje įkurtas Tarptautinės lygos kovai prieš epilepsiją Lietuvos skyrius.

Šis "Neurologijos seminarų" numeris skirtas epilepsijos problemoms. Juo nesiekta pateikti plačias chrestomatines žinias. Redaktorių kolegija nusprendė atrinkti straipsnius, atspindinčius aktualiausius, labiausiai diskutuotinus šios daugialypės ligos aspektus. Skaitytojams pateikiama išsami epilepsijos epidemiologinių duomenų, svarbiausių paauglystės epilepsinių sindromų apžvalga. Epilepsija, atsirasdama įvairiais gyvenimo periodais, paveikia įvairias gyvenimo sritis - mokslą, laisvalaikį, vairavimą bei motinystės, paveldėjimo ir kt. klausimus. Iškylančios problemos dažniausiai yra daugiabriaunės, neleidžiančios pateikti vienareikšmio atsakymo, kurio galbūt ir negali būti. Tačiau būtina surasti racionaliausius, visuotinai priimtinus iškylančių klausimų sprendimus, vadovautis ne papročiais ar nuojauta, o naujausių šiuolaikinių tyrimų pateikiamomis išvadomis. Tai ypač aktualu Lietuvoje. Todėl skaitytojus turėtų sudominti straipsniai apie nėštumą ir epilepsiją, epilepsiją ir vairavimą.

Epilepsija – dažniausia vaikų ir viena dažniausių suaugusiųjų neurologinė liga. Jos paplitimas 10 kartų viršija išsėtinę sklerozę ir 100 kartų motorinio neurono ligas. Sergančiųjų epilepsija mirštamumas 2-4 kartus viršija bendrosios populiacijos mirštamumą ir yra didžiausias tarp vaikų bei jaunų žmonių [1]. Mes galime užkirsti kelią epilepsijai, sukeltai cerebrovaskulinių ligų, gydydami hipertenziją, kartais mes galime išvengti traumos ar alkoholio sukeltos epilepsijos. Tačiau daugeliu atvejų mes galime rinktis tik daugiau ar mažiau efektyvų priepuolių gydymą, reikalaujantį gero farmakoterapijos išmanymo, priešepilepsinių vaistų farmakokinetikos ir tarpusavio sąveikos žinojimo, tikslingo vaistų taikymo atskirų priepuolių bei epilepsinių sindromų metu. Lietuvoje šiuo metu prieinami visi pagrindiniai pasaulyje vartojami priešepilepsiniai vaistai, įsitvirtina nauji efektyvūs preparatai (lamotriginas, okskarbazepinas). Artimiausiu metu bus užregistruoti dar keli perspektyvūs priešepilepsiniai vaistai. Žurnale apžvelgiami pagrindiniai farmakoterapinio epilepsijos gydymo principai, įprastiniai ir naujieji priešepilepsiniai medikamentai, skubios pagalbos ir tikslaus, profesionalaus gydymo reikalaujanti epilepsinė būklė (status epilepticus). Atskiras žurnalo straipsnis skirtas chirurginiam epilepsijos gydymui.

Epilepsijos diagnozė neįmanoma be diferencinės diagnostikos. Nors "neurologizacijos" procesas daugelyje šalių pasibaigė šio amžiaus pradžioje, psichiatrai vis dar "laiko įkišę koją tarp durų" ir tai yra gerai, nes epilepsija negali būti visiškai atskirta nuo psichiatrinių aspektų, vyraujančių kai kuriems ligoniams. Šiuo klausimu skaitytojams pateikiamas išsamus A.Germanavičiaus straipsnis apie psichinės kilmės neepilepsinių priepuolių diferencinę diagnostiką. Daug dėmesio dėl didelio vaikų sergamumo, naujų gydymo pažiūrų paplitimo pasaulyje nusipelno febriliniai traukuliai. Ne mažiau aktualus ir galvos traumos vaidmuo epilepsijos etiopatogenezėje. Minėtos problemos taip pat nagrinėjamos šiame "Neurologijos seminarų" numeryje.

Norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį į dar vieną, Lietuvoje mažai akcentuojamą epilepsijos gydymo aspektą. Tai epilepsijos gydymo išlaidos. Jos tikrai didelės. Pvz., Didžiojoje Britanijoje epilepsijos gydymas kasmet kainuoja beveik 2 bilijonus (1 948 000 000) svarų sterlingų! [1]. Trečdalis šios sumos tenka tiesioginėms gydymo išlaidoms. Likusią dalį sudaro su liga susijusio nedarbingumo ir mirštamumo kaina. Vien priešepilepsiniai vaistai kainuoja 32 mln. svarų sterlingų per metus [2]. Lietuvoje epilepsijos gydymas yra kompensuojamas valstybės. Tai gerai. Tačiau šiuos pinigus uždirbame mes patys ir tai suprasdami turėtume labai apgalvotai ir racionaliai tirti bei gydyti ligonį, skirti labiausiai pagrįstą medikamentinį gydymą (lentelė).

Lentelė. Palyginamosios pagrindinių priešepilepsinių vaistų [3] ir tyrimų [2] kainos

Vaistas	Kaina per metus (svarais sterlingų)	Tyrimas	Kaina (svarais sterlingų)
Fenobarbitalis	4	EEG	73
Primidonas	13	KT	162
Fenitoinas	22	MRT	215
Karbamazepinas	93	Vaistų koncentracija kraujyje	11
Natrio valproatas	120
Etosuksimidas	126
Klonazepamas	128
Lamotriginas	670

Tikimės, kad Tarptautinės epilepsijos ir epilepsinių sindromų klasifikacijos bei terminų vartojimas, naujausios literatūros apžvalga, diskusinių klausimų kėlimas, supažindinimas su kai kuriais tarpdisciplininiais ir socialiniais klausimais padės gydytojams kasdieniame darbe tiek diagnozuojant bei gydant epilepsiją, tiek bendraujant su ligoniais ir jų šeimomis. Be to, tai bus papildoma mokymo priemonė studentams ir rezidentams. Tikime, kad "Neurologijos seminarų" puslapiuose mes dar ne kartą gvildensime vieną seniausių, lengva paslapties skraiste apsigaubusių ligų - epilepsiją.

LITERATŪRA

1. Taylor M. Shared care in epilepsy. Aspects of epilepsy 1996; 5: 1-6.
2. Hugher D, Cockerell OC. A cost minimization study comparing vigabatrin, lamotrigine and gabapentin for the treatment of intractable epilepsy. Seizure 1996; 5: 89-95.
3. Cockerell OC, Sharvon SD. Epilepsy: current concepts. Current medical literature, 1996.

Neurologijos seminarai 1997; 2: 78.
I. Daliniai (židininiai) priepuoliai

A. Paprastieji daliniai priepuoliai (išlikusi sąmonė):

• su motoriniais simptomais (pvz., židininiai motoriniai priepuoliai, galvos sukamieji priepuoliai), somatosensoriniais ar specialiais sensoriniais simptomais (pvz., paprastos haliucinacijos, dilgčiojimas, mirguliuojančios šviesos),
• su autonominiais simptomais (pvz., paraudimas, pablyškimas, epigastriniai jutimai, prakaitavimas),
• su psichiniais simptomais (pvz., deja vu, prieblandinės būsenos, iliuzijos ir struktūrinės haliucinacijos). Šiuos priepuolius gali būti sunku atskirti nuo dalinių kompleksinių priepuolių;

B. Daliniai kompleksiniai priepuoliai (sutrikusi sąmonė):

• prasidedantys kaip paprasti daliniai ir lydimi sąmonės sutrikimo,
• su sutrikusia sąmone nuo pradžios;

C. Paprasti ar kompleksiniai daliniai priepuoliai, pereinantys į pakartotinai generalizuotus priepuolius (gali vystytis taip greitai, kad paprasta dalinė pradžia gali būti nepastebima).

II. Generalizuoti priepuoliai

A. Absenciniai priepuoliai;
B. Miokloniniai priepuoliai;
C. Kloniniai priepuoliai;
D. Toniniai priepuoliai;
E. Atoniniai priepuoliai;
F. Toniniai-kloniniai priepuoliai (grand mal).

III. Nesuklasifikuoti priepuoliai, kurie dėl nepakankamų duomenų ar klasifikacijos netinka nė vieniems anksčiau išvardytiems.

Tarptautinės priešepilepsinės lygos epilepsijos ir epilepsinių sindromų klasifikacija (1989)

I. Nuo lokalizacijos priklausanti (židininė ar dalinė) epilepsija

A. Idiopatinė, prasidedanti tam tikrame amžiuje (pvz., gerybinė rolandinė epilepsija);

B. Simptominė:

• labai reti sindromai, tokie kaip dalinė nenutrūkstama epilepsija,
• sindromai, sukelti priepuolių, kylančių iš specifinių smegenų dalių, galintys turėti skirtingas, bet apibrėžtas priežastis (pvz., smilkininės skilties epilepsija, kaktinės skilties epilepsija, momeninės skilties epilepsija, pakaušinės skilties epilepsija);

C. Kriptogeninė:

• kaip ir pirmesnė, bet nenustatytos etiologijos.

II. Generalizuota epilepsija

A. Idiopatinė (pvz., gerybiniai naujagimių traukuliai, vaikų ir jaunuolių absencija, jaunuolių miokloninė epilepsija);

B. Simptominė:

• labai reti nespecifinės etiologijos sindromai (pvz., ankstyvoji miokloninė encefalopatija),
• specifiniai sindromai, kurių vyraujantis bruožas – epilepsija (pvz., Laforo kūnelių liga);

C. Kriptogeninė:

• reta, su numanoma, bet nepatikslinta etiologija (pvz., Lennox-Gastaut sindromas).

III. Nepatikslinta, ar židininė, ar generalizuota

IV. Specialieji sindromai

• apima febrilinius traukulius ir metabolinės kilmės traukulius (pvz., sukeltus alkoholio).

---

Cockerell OCh, Shorvon SD. Epilepsy: Current concepts. Current medical literature, 1996.